Pereiti į pagrindinį turinį

J. Budraitis: kiekvienas mano dūšioj paliko dalelę savęs

2013-12-15 04:30

Šiemetės Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas žinomas kino ir teatro aktorius, diplomatas Juozas Budraitis stebėjosi, kaip greitai bėga laikas, – žmogus net nespėji apsidairyti. 73-ejų J.Budraičiui premija skirta "už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką".

J. Budraitis: kiekvienas mano dūšioj paliko dalelę savęs
J. Budraitis: kiekvienas mano dūšioj paliko dalelę savęs / Margaritos Vorobjovaitės nuotr.

Šiemetės Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas žinomas kino ir teatro aktorius, diplomatas Juozas Budraitis stebėjosi, kaip greitai bėga laikas, – žmogus net nespėji apsidairyti. 73-ejų J.Budraičiui premija skirta "už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką".

– Gerbiamas Juozai, kaip reagavote į žinią, kad jums skirta Nacionalinė premija? – paklausėme aktoriaus.

– Buvo labai netikėta. Maniau, pirmiausia ją turi gauti Donatas Banionis ir Jonas Gricius. Jie gavo. Pasirodo, ir aš gavau.

– Kur švęsite Kalėdas? Ar artimiesiems pirksite kalėdinių dovanų?

– Švęsime namie. Kalėdinėmis dovanomis visada keisdavomės, bet žmona pasakė, kad šiemet nepirksim tų dovanų. Nežinau, kaip čia bus, – ar išsisuksim be dovanų, ar ne.

Dukra Justina visada grįžta Kalėdoms iš Londono. Namie paprastai būna papuošta eglės šaka. Bet pernai ji pasakė: "Tėti, aš noriu prisiminti vaikystę – noriu, kad stovėtų eglutė." Maniau, kad šiemet ji pamiršo tuos savo norus, – papuošime eglės šaką, ir bus gerai. Bet ne, klausia, kada bus eglė. Pirmiausia teks nupirkti tai eglei stovą. Pernai bandžiau ją įgrūsti į taburetę, bet sunkiai sekėsi.

– Ką sako jūsų nuojauta – kurie konkretūs vaidmenys nusvėrė svarstykles Nacionalinės premijos naudai?

– Labai sunku taip vertinti. Kad ir kurį darbą būčiau dirbęs, visada norėjosi pasiekti geriausių rezultatų. Vertinau patį darbo procesą. Darbo procese susikurdavau tokias aplinkybes, kad būtų malonu dirbti. Ir diplomatiniame darbe taip buvo. Buvau įsigilinęs, išsiplėtęs į visas to darbo puses, bet pavyko suburti aktyvą, kuris man pagelbėdavo, ir šį tą pavyko nuveikti. Jeigu su meile darai, šioks toks atoveiksmis yra.

– Grįžus iš Maskvos, kur nuo 1996 m. iki 2010-ųjų dirbote kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Rusijoje, Lietuvoje neteko ramiai ilsėtis – čia prasidėjo kitas jūsų kūrybos etapas. Jame ypač ryškus Krepo vaidmuo Oskaro Koršunovo spektaklyje "Paskutinė Krepo juosta".

– O.Koršunovas kažkada man buvo davęs lyg ženklą, kad su manimi norėtų tą spektaklį padaryti. Bet gyvenimas taip klostėsi, kad ilgai apie tai nekalbėjom. Paskui susitikę vėl pakalbėjom, bet keliai ir vėl išsiskyrė – jo į vieną pusę, mano – į kitą. Bet pagaliau grįžom prie tos temos – dabar tas laikas, kai jau turbūt subrendau tokiam Krepui. Dabar manau, kad Krepas su manim yra visur.

– Jūsų filmografijoje – beveik 100 kino juostų. Vaidinote anuo metu tokiuose garsiuose filmuose, kaip "Niekas nenorėjo mirti", "Jausmai", "Karalius Lyras", "Skydas ir kalavijas", "Tas saldus žodis – laisvė". Kuris vaidmuo buvo sunkiausias?

– Sunku pasakyti. Visi turi atitinkamą svorį ir kiekvienas savaip veikia organizmą. Ir fiziškai, ir nervus, ir širdį, ir ką tiktai nori. Bet naujausias darbas su O.Koršunovu spektaklyje "Paskutinė Krepo juosta" reikalauja daug dvasinių jėgų. Gal jis ir išsiskiria iš kitų darbų. Jis reikalauja truputį daugiau jėgų nei kiti.

– Aktoriumi tapote atsitiktinai, jokių aktorystės mokslų nestudijavęs. Atsitiktinumai jums buvo palankūs. Ar daug ką jie nulemia gyvenime?

– Atsitiktinumai – dar ir charakterio reikalas. Charakteris kartais nulemia tuos atsitiktinumus. Bet tikrai jokių svajonių apie kiną, aktoriaus darbą, profesiją neturėjau. Mokykloje gerai piešiau, buvau geriausias piešėjas. Apie tai daugiau pasvajodavau. Bet taip atsitiko, kad likimas suvedė su Regina Vosyliūte, kuri tapo mano krikšto motina kine.

Atsitiktinumai prasidėjo kur kas anksčiau, nei aktorių atranka Vytauto Žalakevičiaus filmui "Niekas nenorėjo mirti". Prieš tai buvo daromas filmas "Kai susilieja upės" apie trijų respublikų kaimynių hidroelektrinės statybas. Klaipėdoje rinko aktorius. Sužinojome, kad į atranką atėjo daug gražių merginų.

Mudu su draugu buvom tokie padūkėliai, kad nuėjom pažiūrėti, kaip jos atrodo. Pravėrėm duris, ir jis mane šiurkščiai įstūmė vidun – išsitiesiau visu ūgiu prieš tas gražuoles ant grindų. R.Vosyliūtė ir sako: "Tai gal atsikelk, jaunuoli", nes aš ilgai gulėjau, galvodamas, kaip išsisukti iš tos bėdos. Kai atsikėliau, ji klausia: "Tai gal nori filmuotis?" O aš jai: "Ne, nenoriu." "Vis tiek bandykim", – neatlyžo. Taip patekau į epizodą filme "Kai susilieja upės". O kai ji mane pamatė antrą kartą, jau buvom pažįstami.

Aš užaugau kine. Turiu omenyje, kad užaugau kaip profesionalas, nes į kiną atėjau nemokša visiškas. Ten sutikau savo mokytojus. Kinas, aišku, labai giliai įėjo į organizmą, į kraują.

– Filmavotės daugybėje ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, tuometės Sovietų Sąjungos, kai kurių užsienio šalių juostose. Kurio filmo režisierius, komanda į kraują, kaip sakote, įėjo giliausiai?

– Apie tai nieko nenorėčiau sakyti. Todėl, kad kiekvienas mano dūšioj paliko dalelę savęs. Iš tikrųjų nebuvo tokio filmo, kuris kokiu nors būdu nebūtų atsiliepęs manyje – mintyse, jausmuose. O filmavimo aikštelėje sutinki įvairiausių žmonių – juos fotografuodavau, susikaupė didžiulė kolekcija. Bet kiekvieno nefotografavau – tiktai tuos, kurie man buvo artimesni. Bendrais bruožais, charakteriu, galvosena, savo filosofija.

– Keturiolika metų dirbote diplomato darbą. Ar kino, teatro pasaulyje egzistuoja diplomatija?

– Jos visur yra. Ir jos reikia. Bendraujant su žmonėmis jos reikia. Nelygu, kaip žiūrėsi į diplomatiją, ar kaip į profesiją, ar kaip į žmonių tarpusavio santykius. Žmonės sako: "Būkim diplomatiški." Tai – ir kompromisų priėmimas, ir ginčų sprendimas, ir taika, ir susitarimas.

– Apie ką galvojate artėjant šventėms, metų virsmui?

– Nenoriu galvoti – laikas bėga taip greitai, kad nespėju apsižvalgyti. Todėl nusprendžiau, kad apie nieką negalvosiu.


2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai

* Kino operatorius Jonas Gricius Nacionaline premija įvertintas už viso gyvenimo nuopelnus: už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą, už profesinę sąžinę.

* Aktorius Donatas Banionis – už Juozo Miltinio teatro legendos tąsą šiuolaikiniame teatre ir kine.

* Rašytojas Vladas Braziūnas – už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.

* Aktorius Juozas Budraitis – už kūrybą, apimančią platų kultūros lauką, už novatorišką ir intelektualią aktorystę, atvėrusią langą į Lietuvą.

* Kompozitorius Giedrius Kuprevičius – už plačią muzikinės raiškos gamą, nuo miuziklo iki operos ir baleto.

* Kompozitorius Faustas Latėnas – už Lietuvos teatro skambesį, už muziką, kaip visavertę teatrinio vyksmo dalyvę.

Premijos menininkams bus įteiktos vasario 16-ąją. Nacionalinės kultūros ir meno premijos dydis – 104 tūkst. litų.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų