Jo kūrybą parodų lankytojai jau turėjo galimybę pastebėti ne kartą. Įsidėmėti šį jauną autorių nesunku – dėmesį patraukia įvaldytas fotorealistinis tapybos stilius, paradoksų, ironijos ir savito humoro kupini paveikslų motyvai ir siužetai. Paroda „Abejonės ir ginčai“ – tai pirmas didesnio mastelio menininko kūrybos pristatymas Vilniuje. Joje eksponuojami naujausi darbai, kuriuos tarpusavyje jungia reflektyvus ir (savi)kritiškas žvilgsnis, nukreiptas į aplinką bei save.

Anot menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės, „pavadinimas „Abejonės ir ginčai“ nusako, jog čia ne vieta monologui ir pasitikėjimui viena tiesa. Abejonė – tai būtina sąmoningumo sąlyga, ypač šiandieninėje postfaktų visuomenėje, kuri kaip amorfiška masė teka nepatikrintų autoritetų kreipiama vaga. Internetas, televizija ir informacinio amžiaus žmogus sukūrė virtualią politiką, kurioje tarpusavyje rungiasi įvairios ideologijos ir požiūriai, reikalaujantys neprarasti gebėjimo kvestionuoti peršamas tiesas. Informaciniai karai, Rusijos propaganda, įvykiai Ukrainoje ir postsovietinėje Lietuvoje tebejuntama nostalgija sovietmečiui – visa tai ragina autorių kritiškai permąstyti Lietuvos rusų identitetą, santykį su istorija bei šiandienos status quo.“

Parodoje taip pat nestokojama kritiško žvilgsnio į jauno menininko vaidmenį meno pasaulyje bei visuomenėje. Menininkas dekonstruoja įsigalėjusius stereotipus, pasitelkęs ikoninių Jono Meko, Jurgio Mačiūno, Žilvino Kempino pavyzdžius kaip tobulo kiekvieno menininko vilčių ir svajonių išsipildymo vaizdinius. R. Petroff susieja juos su lietuviškoje kultūroje įsišaknijusiu Dariaus ir Girėno mitologija bei asmeninėmis savo patirtimis, egzistenciniais išgyvenimais.

Menininkas siekia įtraukti į polifonišką pokalbį ir žiūrovą, teigdamas: „Man patinka žaidimas su žiūrovu. Man artima sovietinio laikotarpio menininkų, kurie kritikavo sovietinę santvarką Ezopo kalba. Imponuoja Eriko Bulatovo, Ijlos Kabakovo, Vitalijaus Komaro ir Aleksandro Melamido darbai. Naudodami Ezopo kalbą jie konspiruodavo savo darbų turinį. Tokiu būdu vyko slaptas bendravimas su žiūrovais.“

Svarbią įtaką kontekstualumu pasižyminčiai R.Petroff kūrybai darė gatvės meno kultūra. Gatvės menui būdingas dėmesys socialiniams kasdienybės reiškiniams, vartotojiškumo, kapitalizmo kritikai, individo identiteto problemoms ir „gėluoniškas“ humoras perėjo į menininko tapybą. Taip pat menininko raišką formavo įgytas vizualinio dizaino išsilavinimas, pasižymėjęs tarpdiscipliniškumu: nuo grafinių ženklų kūrimo, kaligrafijos iki akademiniso piešimo, tapybos, architektūros, meno istorijos ir semiotikos.

Plačiau apie autorių

R. Petroff (g. 1985) gyvena ir dirba Klaipėdoje. 2011 m. įgijo dizaino magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2013 m. Dailininkų sąjungos narys. Menininkas yra surengęs septynias personalines parodas Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Lietuvoje ir dalyvavęs per trisdešimt grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse. 2011/2013 JCE Bienalės laureatas, 2012, 2013, 2014 – tarptautinio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ finalininkas.

Paroda veiks: 2017 03 09 – 04 01