Lietuviškų spektaklių vitrinoje – dviejų režisierių darbai

Vilniaus mažasis teatras šiemet trečią kartą viešėjo Kinijoje, kur rodė du Rimo Tumino spektaklius: „Maskaradas“ ir „Trys seserys“ bei Kirilo Glušajevo „Dvasinius reikalus“ pagal nerealizuotą Ingmaro Bergmano kino scenarijų.

Šanchajus, kuriame gastroliavo Vilniaus mažojo teatro trupė, yra didžiausias pasaulyje pagal populiaciją miestas, kuriame – virš 24 milijonų gyventojų. Čia jau devintus metus vyksta festivalis „Modernios dramos slėnis“ ir buvo pakviesta 17 spektaklių iš aštuonių užsienio šalių. Festivalis vyko šešiuose miesto teatruose, kiekvienas jų talpino apie tūkstantį žiūrovų. Buvo ir nemokamų renginių, kurie surengti po atviru dangumi. Tai labai šiltas festivalis, kuriuo norima parodyti, jog Šanchajus yra atviras įvairioms kultūroms, menininkams iš įvairių šalių, pasaulio kultūrų įvairovei.

Vieno spektaklio elemento Kinijoje nebeliko

Vilniaus mažojo spektakliai buvo rodomi „Daning teatre“. Čia net penkis vakarus tvyrojo pakili teatrinė atmosfera: į spektaklius rinkosi pilnos salės žiūrovų – apie tūkstantis žmonių kiekvieną vakarą. Michailo Lermontovo „Maskaradas“ publiką užbūrė veiksmu, įvykiais, kaita. Čia sniegas, ledas, vanduo. Vieno spektaklio elemento – ugnies – dėl tam tikrų apribojimų Kinijoje, neliko, tačiau tai spektakliui nesutrukdė praūžti kaip viesului: išlikti vizualiam, veiksmingam, aštriam, paveikiam. Jeigu pjesėje „Maskarado“ veikėjai gyvena saloninį, rūmų gyvenimą, tai spektaklyje visus veikėjus režisierius išviliojo į kiemą, į žiemą, ant ledo. „Lermontovas buvo aistringas ir tą jo aistrą bandžiau perteikti veiksmu – išvesdamas veikėjus iš komfortiškos aplinkos. Šis spektaklis kaip Lermontovo dvikovos kulka, kuri nuo šūvio pataiko tiesiai į širdį. Tos kelios sekundės, per kurias lekia kulka, spektaklyje išplėstos į kelias valandas“, – sako R. Tuminas.

Kinus sužavėjo ir tai, kad „Maskarado“ užuomazgos yra režisieriaus vaikystėje. Dalindamas daugybę interviu, režisierius pasakojo apie vaikystės vakarus, kuriuos leisdavo kieme. „Jeigu būdavo atodrėkis, statydavome pilis, ridendavome sniego kamuolius, kartais į juos netyčia įvyniodami pirštinę. Dažnai tekdavo iš namų ašarojant grįžti ir ieškoti tos pamestos pirštinės – daužyti sniego tvirtovę, kamuolius... Visi taip žaidėme, visi gyvenome idiliškoje žiemos ramybėje. Tuomet kiemuose buvo kuriamas savotiškas teatro pasaulis, kurį norėjosi perkelti ir į sceną. Todėl „Maskaradas“ – tarsi vaikystės spektaklis, kuriame dalyvauja dėdės, moterys, mokytojos, mūsų pirmosios meilės, mūsų pirmieji pavydai, išdavystės, simpatijos... Pamenu, kaip žengdavau mokytojos, kurią buvau slapta įsimylėjęs, pėdomis, įmintomis sniege... Nueidavau ilgą kelią“.

R. Tuminas bendraudamas su kinų publika užsiminė, jog jo spektakliuose visada yra trys elementai: vaikystės skonis, duonos kvapas ir amžiaus garsas. O paklaustas, kokia duona jam skaniausia, atsakė: „Juoda. Lietuviška. Skaniausia ta, kurią kadaise rankomis minkydavo ir kepdavo mama“.

Pekino Nacionalinio teatro režisierės pasiūlymas

R. Tumino režisūrinė meistrystė Kinijos žiūrovų širdis pavergė jau pernai, kai jo spektakliu buvo atidarytas garsusis Vudženo festivalis. Pamatę „Eugenijų Oneginą“ (sukurtą J. Vachtangovo teatre) kinai pametė galvas dėl režisieriaus R. Tumino pastatymų. Ir teatro ekspertai, ir žiūrovai pamatę vieną jo darbą, nori pamatyti jų daugiau.

Ir ne tik pamatyti, bet ir išgirsti. Todėl prieš spektaklius vyko diskusijos, susitikimai, interviu kuriuose R. Tuminas bendravo su žurnalistais, studentais, teatro ekspertais. Jis susitiko ir su garsia kinų režisiere Tian Qinxin, kuri yra ne tik vieno garsiausių Kinijos Vudženo festivalio žiuri narė, bet pernai metų Vudženo festivalio meninės programos sudarytoja bei Nacionalinio teatro režisierė. T. Qinxin pakvietė maestro R. Tuminą statyti spektaklį naujai kuriamame teatre su Šanchajaus dramos teatro jaunimo teatro trupe. Tai galėtų nutikti jau kitais metais. „Mūsų publika pažįsta Tuminą ir ateina į jo spektaklius, nes jį supranta, gerbia. Štai ir šiandien salėje yra žmonių, dėl spektaklio atskridusių iš įvairių užsienio šalių ir Pekino, o jis yra už daugiau nei už tūkstančio kilometrų“, – sakė T. Qinxin, kuri du vakarus stebėjo R. Tumino spektaklius „Maskaradas“ ir „Trys seserys“.

Pekino Nacionalinio teatro režisierė T. Qinxin negailėjo gražių žodžių ne tik maestro R. Tuminui, bet ir visoms moterų portretus sukūrusioms Vilniaus mažojo teatro aktorėms ir ypač Agnei Kiškytei, Valdai Bičkutei, Elžbietai Latėnaitei. O taip pat ir Vytautui Rumšui, kuris spektaklyje „Trys seserys“ jai pasirodė stulbinančiai panašus į patį pjesės autorių Antoną Čechovą.

„Jaučiu sugrįžusią aktorinę dvasią“

„Vilniaus mažojo teatro gastrolės Šanchajuje buvo sklandžios: esame kitoje šalyje, kitoje scenoje, o jaučiu sugrįžusią aktorinę dvasią. O ir publika čia švelni ir įsimylėjusi. Mes tą jaučiame. Tai nuteikia tiesai, atvirumui, dėkingumui“, – po gastrolių sakė Vilniaus mažojo teatro meno vadovas R. Tuminas. „Neturėjome abejonių, kad jūsų spektakliai bus puikiai priimti, kad juos supras, kad galės jais mėgautis. Matome, kad kiekvienais metais vis lengviau sudominti žiūrovus Vilniaus mažojo teatro spektakliais, žmonės jau žino ko tikėtis. Šių metų pardavimai yra puikūs – į spektaklius parduota daugiau kaip 80 procentų bilietų“, – sako viena iš festivalio vadovių Coco Xu, kuri sudarė festivalio programą, pasikviesdama trupes iš JAV, Japonijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų šalių.

Pilnatvės atmosfera ir kiti įspūdžiai

O kokių įspūdžių iš didžiausio pasaulio miesto pagal gyventojų skaičių parsivežė Vilniaus mažojo teatro aktoriai? V. Rumšui įsiminė kinų punktualumas – spektakliai prasidėdavo šimtaprocentiniu tikslumu – lyg stebuklingos lazdelės mostelėjimo tarp žiūrovų įsivyraudavo visiška tyla. Aktoriui Jonui Braškiui labiausiai įsiminė kinų publika: „Jautėme, kaip nuoširdžiai jie seka spektaklio siužetą. Mums pavyko juos įtraukti, nes jie nori būti įtraukiami į teatro vyksmą, į tai, ką mes norim pasakyti“, – sako jis. Režisierius K. Glušajevas, Šanchajuje pristatęs monospektaklį „Dvasiniai reikalai“ sako, kad kiekvieną kartą lankydamasis Kinijoje jis išmoksta naujų dalykų apie gyvenimą, o iš šių gastrolių jis parsivežė „džiazuojančio Šanchajaus nuotaiką: moterų grožį, karštį, įvairovę, gyvenimo pilnatvės atmosferą. Išsivežė tą gydantį poveikį, kurį daro intensyvus gastrolinis gyvenimas Kinijoje: mažai miego, daug komunikacijos, daug empatijos, daug arbatos, daug netikėtų dalykų, susijusių su spektaklio paruošimu“. Aktorė Gintarė Latvėnaitė, ruošdamasi monospektakliui ir susitikimui su kinų publika, atrado širdžiai mielų dvasingumo apraiškų: „gėrėm arbatą, mėgavomės nuostabiais kinų masažais, klausėmės puikios jų muzikos. Ta miesto atmosfera, ta įvairovė, kurią matėme kiekvieną dieną ir ta lengva žmonių masė leido jaustis lengvai ir nepaisant to, kad ne kiekvienas galėjo ištverti tokį karštį, visi tie potyriai sukūrė ypatingą lengvumo jausmą“. Pirmą kartą Šanchajuje viešėjusi Larisa Kalpokaitė suvokė, jog ši tauta turi labai stiprią kultūrą, labai stiprų vidinį užtaisą. „Ir vis dėlto, kad ir kokia būtų didi tauta, mūsų teatras įdomesnis. Jaučiamės išdidžiai“, – sakė aktorė L. Kalpokaitė.

Trečiosios Vilniaus mažojo teatro gastrolės Kinijoje tiesia tiltus į ateitį. Planuose – būsimi susitikimai su kinų tauta, kuri kasmet vis sunkiau paleidžia kūrėjus iš Lietuvos, o naujienų portaluose dar nespėjus išvykti mirga antraštės „Maestro Tuminai, grįžkite. Mes laukiame Jūsų“.