Maestro sako, jog likimą dar besimokant pirmoje klasėje nulėmė legendinis "Ąžuoliuko" įkūrėjas Hermanas Perelšteinas. Tuomet širdyje gimusi meilė chorinei muzikai gyvuoja iki šiol, muzikas  teigia jos neatsižadėsiąs niekada. O ir estetinės komponavimo nuostatos, susiformavusios seniai, tikriausiai ankstyvoje jaunystėje, yra tvarios ir mažai besikeičiančios: kūryboje jam svarbi pusiausvyra tarp proto ir intuicijos, tačiau muzika turi jaudinti emociškai, kitaip klausytis neįdomu.

Ir išties, V.Augustino meistriškai sulietas emocionalumo ir racionalumo lydinys, kurio pagrindu neretai tampa archajiškos lietuvių liaudies dainos ar liturginis turinys, jaudina ne tik lietuvius, bet ir tolimesnių užsienio šalių atlikėjus bei klausytojus. Savo populiarumo pavyzdžių kompozitorius neieško ir džiaugiasi veikiau ne juo, o aktyviu savo kūrybos gyvenimu. Apie tai, kaip gimsta ir gyvuoja muzika, – pokalbis su kompozitoriumi, dirigentu ir choro "Jauna muzika" vadovu V.Augustinu.

– Tarp šv. Kalėdų ir Naujųjų metų vyko gražus renginys – "Naktės", kuriame skambėjo "Merope" dainos, jūsų pritaikytos chorui "Jauna muzika". Tai buvo jau antrasis jūsų bendras projektas, kuriame taip pat skambėjo "Merope" lietuvių liaudies muzikos interpretacijos, perleistos ir per jūsų plunksną – savotiškos aranžuočių aranžuotės. Kuo jums patraukli "Merope" muzika?

– "Merope" man imponuoja įvairiais aspektais – tiek jų muzikos skambesiu, tiek požiūriu į folklorą. Labai džiaugiuosi, kad likimas prieš keletą metų suvedė su Indre Jurgelevičiūte ir Bertu Coolsu – dar prieš bendru projektu "Keliautojo užrašai" minint choro "Jauna muzika" 25-metį. Tuomet natūraliai susidėliojusi programa buvo tikrai puiki, nors ir labai marga stilistiškai: skambėjo įvairių tautų folkloras, įvilktas į skirtingus muzikinius stilius, o šalia šių dar ir autoriniai kūriniai. Tad kitam bendram kūrybiniam projektui norėjosi konceptualesnės programos. Prieš porą metų išgirdęs "Merope" albumą "Naktės", pagrįstą vien tik lietuvių liaudies dainomis, pamaniau, kad štai tas momentas, kad reikėtų atnaujinti bendradarbiavimą, papildant jų kūrybą choru, kuris tai muzikai suteiktų dar kitokių spalvų. O be to, man ir pačiam labai norėjosi būti projekto "Naktės" dalimi, juolab kad su Indre ir Bertu gera kartu ne tik muzikuoti, bet ir bendrauti – puikiai vienas kitą suprantame ir jaučiame. Tad taip ir gimė tos aranžuočių aranžuotės. Tačiau tikrai nematau čia nieko šventvagiško: juk jau gana seniai paplitę įvairūs folkloro perdirbimai, ir ne vien tik Lietuvoje. Grynu pavidalu lietuvių liaudies dainas atlieka turbūt tik etnografiniai folkloro ansambliai, o kitų stilių muzikantai jas interpretuoja savaip, praturtindami įvairiais muzikiniais stiliais, ką padarėme ir mes.

– Jūsų repertuare – išties nemažai išplėtotų liaudies dainų, kurios jungiamos net į ciklus. Ką jums reiškia folkloras?

– Dar labai seniai – vaikystėje, paauglystėje ir jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei artimiau pažindamas chorinę literatūrą, dažnai pastebėdavau, kad tradicija aranžuoti, harmonizuoti ar plėtoti liaudies dainas yra gyva ne tik Lietuvoje, bet ir visoje europietiškoje kultūroje. Mačiau daug pavyzdžių vokiečių, prancūzų, latvių, estų, skandinavų muzikinėje literatūroje – veikiausiai liaudies daina tokiu pavidalu ir yra gyviausia šiandieniame kontekste. Įvairūs folkloro plėtojimai man yra labai artimi, tad niekada ir nekėliau sau klausimo: reikia tai daryti ar ne. Jeigu nori – reikia, jeigu nesinori – nereikia. Man labai norisi. Tad liaudies daina įvairiomis versijomis mano kūryboje gyvuoja paraleliai su religinėmis temomis. O jungti išplėtotų dainų į ciklus neplanavau – vieną kartą išėjo tiesiog netyčia: "Du dob dob", "Tykus tykus" ir "Anoj pusėj Dunojėlio" buvo parašytos atskirai, bet po kiek laiko lyg ir įžiūrėjau siužetinę giją, tad pamaniau, kad galima jas jungti į ciklą. Tai buvo tiesiog atsitiktinumas.

Manoji muzika yra kažkur per vidurį, nes man svarbus ne tik kūrimo procesas, bet ir tolesnis mano kūrybos gyvenimas – noriu, kad ji būtų atliekama kuo daugiau ir geografiškai plačiau.

– Koncerto "Naktės" anotacija skelbė, kad pavadinime buvo užkoduotas senų metų išlydėjimo ritualas. Rudenį pirmą kartą atliktose "Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae", kurios buvo skirtos Lietuvos šimtmečiui, taip pat ir kituose kūriniuose, regis, irgi nevengiate rituališkumo. Žinoma, šie palyginimai gana tolimi, tačiau kuo jūsų kūryboje vis pasikartojantis rituališkumo elementas jums įdomus?

– Rituališkumas svarbus daugeliu aspektų. Visų pirma, tokiu būdu į muziką yra įtraukiamas klausytojas – tarsi ir dingsta aiški skirtis tarp klausytojo ir scenos, kurioje taip oficialiai sėdi orkestras ar stovi choras. Ritualo atmosfera kuria bendrumo jausmą, glaudesnius saitus, nuoširdų ryšį su klausytoju. Siekti betarpiškumo man visada buvo įdomu, kad ir techniniais sprendimais: pavyzdžiui, išdėstant choro dainininkus aplink žiūrovus ar koncertų salėse esančius balkonus išnaudojant erdvinio skambėjimo efektui išgauti – tai irgi kuria savotišką atmosferą. Mano kūryboje tikrai yra nemažai kūrinių, kurie rekomenduojami atlikti nestandartiškai išsidėsčius scenoje. Ir nors mano originalių kompozicijų ir projekto "Naktės" rituališkumo koncepcijos gana tolimos, abiem atvejais tikslas tas pats – buvimas kartu su žiūrovu. Manau, atskirties mažinimas tarp gamintojo ir vartotojo šiais postmodernizmo laikais yra gajus ne tik muzikoje, bet ir kitose meno srityse.

– Jau minėtos "Missa pro centesimo anno restitutionis Lituaniae" buvo unikalios ne tik tuo, jog trynėte ribą tarp rituališkumo ir koncertiškumo, bet ir tarpdiscipliniškumu – muziką jungiant su kitais menais, o tai gana neįprasta šio žanro kontekste. Kodėl rinkotės tokią koncepciją?

– Mišių muzikos autorystė – tik mano, tačiau visą renginį pavadinčiau kolektyviniu darbu su viešąja įstaiga "Pax et Bonum", kurios narės Vilija Grigonytė ir Sigutė Augustinienė buvo kūrinio iniciatorės ir užsakovės. Jos rado finansavimą, jos mane ir įkalbėjo imtis šio darbo. Tad tarpdiscipliniškumas irgi buvo jų idėja, o viskas, kas vyko scenoje, – mano ir kitų menininkų kūrybos sintezė: garso instaliaciją, skambėjusią prieš koncertą, kūrė Aleksejus Sapiego, judesį šokio teatrui "Aura" – Birutė Letukaitė, šviesas – Lukas Zaveckas. Manau, pasiteisinęs sprendimas buvo garso instaliacija, kuri, skambėjusi pusvalandį prieš koncertą, panaikino ribą tarp koncerto ir nekoncerto: tarsi nebuvo aiškios kūrinio pradžios, tad tam tikra prasme ištirpo atskirtis tarp publikos ir atlikėjų.

– Nepaisant to, kad muzika maišėsi su šokiu ir dramos elementais, kurdamas šias mišias likote nuosaikus – nenaudojote itin modernių muzikos komponavimo priemonių, o ir struktūra labai tradicinė. Kodėl?

– Priežastys yra kelios, bet, šiaip ar taip, sprendimas muzikoje likti nuosaikiam nebuvo netikėtas – visa mano kūryba tokia. Esu tonalios muzikos šalininkas ir tikrai nemanau, kad tonalumo galimybės jau išsemtos. Be to, atsižvelgiau ir į erdvę, kurioje vyko premjera, – Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčią. Norėjau, kad tai būtų ne "Gaidos" festivalio, o Bernardinų bendruomenės formato kūrinys, tad kūrybos procese galvojau ir apie tai, kad muzika turėtų būti nesunkiai suvokiama ir klausoma žmogui, kuris nėra muzikos gurmanas. Nenorėjau griauti ir tradicinės mišių struktūros, nusistovėjusios dar viduramžiais – ją išlaikiau beveik originalią. Žinoma, šie faktoriai buvo tik priedas prie mano paties giluminės estetikos – nelabai galiu kurti to, kas ne mano skonio.

– Kūryboje esate nuosaikus. O ar buvo tokių periodų, kai norėjote ir bandėte būti radikaliai modernus?

– Kol nesi susiformavęs kaip kompozitorius, visiškai natūralu yra pabandyti įvairias, kartais ir labai radikalias, modernias komponavimo priemones, tad, be abejo, ir aš jas bandžiau. Bet tam tikru momentu tiesiog pajutau, kad mano kelias – koncentracija į vokalinę muziką, tiksliau dar siauresnis – chorinė muzika. O ši turi tam tikrų muzikinių priemonių apribojimų. Man įdomiau eksploatuoti tokį stilių, kuris nėra kraštutinumuose – nėra popsas, skirtas masinei auditorijai, bet nėra ir eksperimentinėje zonoje. Manoji muzika yra kažkur per vidurį, nes man svarbus ne tik kūrimo procesas, bet ir tolesnis mano kūrybos gyvenimas – noriu, kad ji būtų atliekama kuo daugiau ir geografiškai plačiau. O toks noras reikalauja ir atitinkamo, lengvesnio priėjimo. Kita vertus, mano skonį tikriausiai suformavo ir tam tikri muzikinio auklėjimo aspektai, vaikystės ir paauglystės aplinkos atgarsiai ar apskritai netyčia – ar atvirkščiai, likimo tyčia suformuotas pažinčių ratas. Estetinius kompozitoriaus apsisprendimus lemia labai daug kas – su kuo bendrauji, kokią muziką klausai, kokias knygas skaitai, kokius filmus žiūri ir panašiai. Mano sukaupta patirtis lemia štai tokius rezultatus.

– Viename interviu esate sakęs, kad beveik visi jūsų kūriniai turi biografinių ryšių, tad kylantys iš vidinės kančios ar veikiau trinties. Ar šalia nuosaikios muzikinės kalbos jums artima ir romantinė pajauta?

– Turbūt, jeigu jau taip klausiate. Šiaip ar taip, į tokius kūrėjų pareiškimus reikėtų žiūrėti atsargiai. Žinoma, tam tikra prasme šis pasakymas yra tiesa, bet kai kuriuose kontekstuose jis gali atrodyti banalus ar net juokingas. Tad, taip sakydamas, omenyje turiu labiau vidinę kūrybinės idėjos inspiraciją, nes galutinis pavidalas – jau visai kas kita. Komponuojant veikia tam tikri muzikiniai ir struktūriniai dėsniai, kurie jokio ryšio su biografiniais momentais neturi. Bet gal kartais, kai kuriomis aplinkybėmis, kam nors ir įdomu, kas paskatino kurti būtent taip, o ne kitaip, kodėl pasirinkau tokį tekstą, o ne kitokį, ir panašiai. Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime būna pakylėjimų ir nuosmukių, kurie – nori to ar ne – lemia tam tikrus pasirinkimus.

– Kam kurdamas teikiate pirmenybę: jausmui ar formai?

– Man svarbi pusiausvyra tarp proto ir intuicijos. Negaliu, o galų gale ir nemoku kūryboje pasikliauti vien išskaičiavimu, konstravimu ir struktūravimu, intuicija visuomet procese dalyvauja daug. Minėdamas intuiciją, mintyje turiu tam tikros patirties išraišką. Man neįdomu kurti muziką, kuri nejaudina emociškai, esu tikras, kad jos neįdomu ir klausyti. Galbūt toks požiūris postmodernistinėje visuomenėje ir nėra labai populiarus, bet negaliu daryti to, kas man neįdomu.

– Esate vienas labiausiai dainuojamų kompozitorių. Įdomu, kad jūsų išplėtotas liaudies dainas dainuoja toli gražu ne tik lietuviai – įvairiose internetinėse platformose galima rasti nemažai amerikiečių, atliekančių jūsų išplėtotas lietuvių liaudies dainas. Kaip manote, ką jie randa tose dainose? Juk lietuvių folkloras ir galų gale kalba jiems gana svetimi.

– Nematau jokio didelio stebuklo, kad mano muzika iškeliauja už Lietuvos ar net Europos ribų. Esu įsitikinęs, kad chorų vadovai, ieškodami sau repertuaro, domisi įvairių tautų, dažnai tolimų, kūryba, nes ji originaliai praturtina repertuarą. Natūralu, jog kiekvienas choro vadovas nori rasti kažką nauja, ko kiti dar nėra dainavę. Tad tikriausiai tokiu būdu JAV buvo atrasta ir lietuviška muzika, kuri – net nežinau kodėl – visai sėkmingai pasklido. Man atrodo, čia kaltas jų sveikas muzikantiškas smalsumas, o jeigu jie dar pajaučia, kad mano kūryba kažką atliepia ir muzikine prasme – labai džiaugiuosi. Juk kūrinyje ne vien kalba svarbi – matyt ir muzikinis patrauklumas lemia jų pasirinkimus. Sunku spėlioti tikslias priežastis. O galbūt ir nereikia – pakanka tiesiog pasidžiaugti.

– O kaip vertinate jų atlikimą?

– Kiek man teko susidurti, chorų dirigentai, ypač amerikiečiai, labai atsakingai žiūri į mano kūrinių atlikimą: prašo pažodinio teksto vertimo, konteksto išaiškinimo. Gaunu daug laiškų, kuriuose prašoma įkalbėti tekstą – atlikėjams neužtenka vien rasti žmogų, mokantį lietuviškai, kuris galėtų padėti taisyklingai ištarti žodžius: jiems svarbu, kaip pats autorius juos artikuliuoja. Esu girdėjęs labai gražių savo kūrybos atlikimo pavyzdžių, kartais tekstą taria net, sakyčiau, tobulai.

– Kartą sakėte, jog labai mylite chorinę muziką – žinote, kas kuriant chorui skamba gerai, kas nelabai, ir vis mažiau darote klaidų. Ką turėjote omenyje: technines klaidas ar esate labai reiklus sau?

– Turėjau omenyje technines klaidas – kaip išdėstyti akordą, kad jis darniai skambėtų, kaip neparašyti sunkiai įveikiamų šuolių ar kokių nors sunkiai intonuojamų pasažų. Juk dainuojant veikia visai kiti dėsniai nei, pavyzdžiui, grojant fortepijonu – balsą valdyti yra kur kas sunkiau. Su patirtimi tiesiog atsiranda nuojauta – jau žinai, kas bus nepatogu dainuoti ar skambės negražiai, to natūraliai išmoksti išvengti.

– Iš kur toji didelė meilė chorui?

– Iš vaikystės. Tuomet manęs niekas neklausė – kai buvau pirmokas, atėjo į mokyklą toks dėdė kumpa nosimi, vardu H.Perelšteinas – legendinis choro "Ąžuoliukas" vadovas. Visiems klasės berniukams davė ritmo ir intonacijos užduočių, po kurių tiesiog bedė pirštu į keletą mūsų ir primygtinai liepė ateiti į "Ąžuoliuką". Tėvai mane ir nuvedė. Ir viskas – mano likimas buvo nulemtas. Bet to visai nesigailiu. Priešingai – džiaugiuosi.

– Beveik prieš metus išėjo pirmoji jūsų kūrybos plokštelė "Tau bet kokios sutemos šviesios", kurioje – kompozicijos, kurtos 1996–2017. 21 metai – gana ilgas laiko tarpas. Kodėl plokštelė pasirodė tik dabar?

– Taip susiklostė natūraliai. Jeigu būčiau labai norėjęs, galbūt plokštelė pasaulį būtų išvydusi ir anksčiau. Bet aš ne vien tik komponuoju – šalia kūrybos dar dėstau, dirbu su choru, tad mano kūrinių nėra tiek jau daug, kad kasmet galima būtų leisti plokštelę. Dabar, matyt, atėjo kritinis taškas, nes atsigręžęs atgal pamačiau, kad kūrinių sąrašas jau yra pakankamai ilgas, kad galima būtų leisti ne viską, o daryti atranką. Tikriausiai čia ir yra pagrindinė priežastis, kodėl tai neįvyko anksčiau.

– Plokštelės pavadinimas iš pažiūros labai romantiškas, tačiau jame cituojama psalmė. Šalia folkloro jums artima ir religinė muzika?

– Taip. Aš save laikau krikščioniu, ir dabar galiu sakyti, kad jau keletą metų esu praktikuojantis katalikas. Tikėjimo kelionė ir klystkeliai man yra svarbūs. Svarbūs man asmeniškai, bet per savo kūrybą noriu tuo dalytis ir su kitais.

– Minėjote, kad pedagoginis darbas šalia kūrybos jūsų gyvenime taip pat užima svarbią vietą. Būdamas LMTA Kompozicijos katedros vedėju matote daug jaunų kūrėjų. Kokias tendencijas įžvelgiate šių dienų jaunųjų kompozitorių kontekste?

– Matau, jog jaunųjų kūrėjų tendencijos laikui bėgant ne ką ir kinta. Kinta tik mus supantis pasaulis, kuriame vis daugiau dalyvauja įvairios technologijos. Bet iš esmės jauno žmogaus mąstymas ir smalsumas bei noras greitai, įdomiai ir nepakartojamai ką nors padaryti yra toks pats kaip ir prieš dvidešimt ar du šimtus metų. Vis dėlto man atrodo, kad muzikoje dabar – kaip, beje, ir kitose meno šakose – yra mažiau šansų atsirasti labai ryškioms asmenybėms. Nežinau, kas tai lemia – galbūt bendras meninis, socialinis, politinis kontekstas, prisotintas informacinių technologijų, kuris, viena vertus, leidžia turėti didelę kūrėjų įvairovę, tačiau trukdo susiformuoti ryškioms asmenybėms. Ar galbūt toji įvairovė ir margumas kiek skandina talentus. O gal tiesiog per daug norime – galbūt per šimtmetį gimsta tik vienas talentas? Šiaip ar taip, ryškių kompozitorių tarp jaunimo tikrai pasigendu, kaip, beje, ir chorinės muzikos kūrėjų. Jau bene trylika metų inicijuojame chorinės muzikos konkursą "Vox Juventutis", bet iki šiol dar neatsirado ryškaus kompozitoriaus, kurio muzika užimtų kvapą. Gaila, nors vis dar tikiuosi to sulaukti.

– Gal priežastis – nepakankamas chorinės muzikos populiarumas?

– Su tuo sutikti tikrai nenorėčiau. Juolab kaip pamatuosi, kur čia baigiasi tas populiarumas? Žinoma, populiarumu įvairių muzikinių televizijos šou ji nelenkia, bet man atrodo, kad chorinė muzika Lietuvoje turi tiek paklausos, kiek jai ir reikia.