Spalio 14 – 20 dienomis per visą Lietuvą tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“,  skleisis bardų muzika. Tai jau vienuoliktasis festivalis, kurį organizuoja Vilniaus mokytojų namai. Kaip ir kasmet, festivalį aplanko ir svečiai iš užsienio. Vienas iš jų – lenkų muzikantas Michał Łanuszka. Svečias iš Lenkijos gros ne tik įvairiose Lietuvos miestuose su kitais bardais, bet ir spalio 17 d. 19 val. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje kartu su grupe turės autorinį koncertą. Šiam koncertui muzikantas su grupe jau pradėjo ruoštis ir išdavė paslaptį, jog nustebins publiką. M. Łanuszka net neabejoja, kad Šv. Kotrynos bažnyčia per jo koncertą bus sausakimša.

- Užaugote su Paul McCartney ir Seweryn Krajewski muzika. Ar jie iki šiol jus įkvepia kūrybai?

- Žinoma! Šiuos atlikėjus aš vertinu labiau nei visus kitus. Tikiu, jog dainos jėga slypi melodijoje. Kuomet grupė „Bitlai“ dainavo: „She loves you, yeah yeah yeah“ (liet. „Ji myli tave, taip taip taip“), niekas neatkreipė dėmesio į žodžius. Dainoje buvo svarbiausia melodija ir jos energija, todėl tik dėl šių dalykų kūrinys skambėjo visų mintyse. Žinoma, dainų žodžiai yra svarbu, tačiau be geros melodijos daina gali būti net nepastebėta, nesvarbu, koks gilus būtų tekstas. Kokybiška melodija yra tai, kai kiekvienas į ją atkreipia dėmesį, netgi jei tai ir būtų tik šnabždesys autobuse. Paul McCartney ir  Seweryn Krajewski  yra genialiausi melodijų kūrėjai, kuriuos aš žinau. Tiesą sakant, man teko garbė susitikti ir paimti interviu iš Seweryn Krajewski radijo laidoje. Jis toks paprastas žmogus!  Ir žinoma, buvau Paul McCartney koncerte Varšuvoje, birželio mėnesį. Tai buvo trijų valandų nepakartojamas muzikos šou. Džiaugiuosi, kad jis atvyko pas mus koncertuoti.

- Kodėl esate vadinamas visiškai nauju atradimu Lenkijoje? Kas jus išskiria iš kitų Lenkijos muzikantų?

- Šiomis dienomis žmonės nebeįrašinėja albumų – jie juos prodiusuoja. Į kūrybinį procesą būna įtraukti kompiuteriai ir visa kita elektronika. Netgi dainininkai nebeturi gerai dainuoti, kadangi viskas yra pataisoma kompiuteriais. Aš ir mano draugai to velniškai nemėgsta! Kai mes įrašinėjame albumą, mes tiesiog grojame visi kartu, ir po to nieko netaisome kompiuteriu. Jokių efektų, jokių taisymų. Tokiu būdu mes jaučiamės teisingi prieš savo klausytojus. Žinoma, tokie įrašai nėra idealūs, tačiau tai žmogiška. Mūsų yra tik trys. Nemanome, kad mums reikia keturių gitarų dešiniajame kanale ir keturių – kairiajame, kad paverstume kūrinį energingesniu. Mums pakanka trijų instrumentų, savos energijos ir pasimėgavimo grojimu (šypsosi).

- Kur prasidėjo jūsų, kaip muzikanto karjera?

- Pačioje pradžioje radau tėčio gitarą, kuri buvo likusi iš tų laikų, kai jis buvo skautas. Gitara buvo laikoma dėkle už televizoriaus. Pamenu, ji mane labai suintrigavo. Kiekvieną naktį mano tėtis pasiimdavo gitarą ir dainuodavo man ir mano broliui baladę apie Janosik (jis buvo žymus slovakų tremtinys, daugelio legendų herojus). Ar galite įsivaizduoti – ta pati baladė kiekvieną vakarą?! Nebūdavo vakaro, kad aš ir mano brolis nueitume miegoti be šios dainos (šypsosi). Vėliau, aš pats bandžiau perkurti istoriją, tačiau tėtis prisipažino, kad ir jis istorijos gerai nežino, todėl kas vakarą improvizuoja. Taip prasidėjo mano meilė gitarai. Pradėjau groti ankstyvoje vaikystėje, tai labai pravertė mokyklos išvykose, kadangi visos mergaitės būdavo sužavėtos (juokiasi).

- Pirmasis jūsų albumas buvo išleistas 2009 metais, antrasis – 2012. Kuo šie albumai skiriasi, o galbūt jų idėja panaši?

- Pagrindinis skirtumas tas, kad kai įrašinėjau pirmąjį savo albumą, aš vis dar buvau pasimetęs. Tai buvo lyg eksperimentas. Iš kitos pusės, buvau gerai pasiruošęs, kadangi šia albumo programa, surengęs koncertą, gyniausi savo diplomą Krokuvos akademijoje. Įrašinėjant debiutinį albumą įgavau labai daug patirties. Po to turėjau galimybę iškart įrašyti antrąjį albumą, tačiau nusprendžiau sukaupti solidesnių idėjų. Manau, kad įrašinėdamas pirmąjį albumą išmokau daug daugiau, nei antrojo įrašinėjimo metu. Net neabejoju, kad svarbiausias dalykas užsiimant muzika – visąlaik mokytis ir įveikti savus trūkumus. Turiu svajonę, kad kiekvienas mano naujas albumas būtų geresnis, nei ankstesnysis. Iki šiol taip ir yra (šypsosi).

- Minėjote, kad esate lyg vulkanas scenoje. Ar Lietuvos publika gali tikėtis to paties spalio mėnesį?

- Na, turiu pripažinti, kad šiek tiek nerimauju dėl savo pasirodymo festivalyje, o labiausiai – dėl kalbos barjero. Aš mėgaujuosi kontaktuodamas su publika. Tokie momentai koncertuose yra nepakartojami. Tikiu, kad mano energija išjudins publiką nepaisant kalbos.

- Ar laukiate kelionės į Lietuvą? Galbūt tai nepirmas kartas, kuomet atvykstate čia?

- Man niekad nėra tekę būti Lietuvoje. Negaliu sulaukti šios kelionės! Nekantrauju susitikti su naujais žmonėmis, taip pat tikiuosi atrasti naujų vietų, kurias galėsiu įvardinti kaip savo. Tai mano pats mėgstamiausias užsiėmimas, kuomet keliauju po užsienio šalis. Visuomet randu tokias vietas, kuriose turistai nesilanko, tačiau jos turi savąją magiją, todėl visuomet norisi sugrįžti atgal. Mėgstu tokias vietas, kuriose galiu daugiau pajausti, nei pamatyti. Esu įsitikinęs, kad tokias rasiu ir Vilniuje.

- Galbūt kada nors klausėte lietuviškų dainų?

- Deja, nežinau kas vyksta Lietuvos muzikos pasaulyje šiuo metu, tačiau kiekvieną kartą, kai esu užsienyje, praleidžiu keletą valandų vietinėje muzikos parduotuvėje. Klausau, ieškau ir perku albumus.

- Dirbate RMF Classic radijuje. Galbūt radijo stotyje grojate savo kūrybos įrašus? Koks muzikos stilius dominuoja jūsų radijo programoje?

- Tiesą sakant, visai neseniai šiek tiek pasikeitė mano karjeros planai ir prieš gerą mėnesį išėjau iš RMF Classic radijo. Ten praleidau 7 metus, sukūriau daugiau nei 1700 laidų ir šiuo metu einu į priekį. Mano žmona ir aš nusprendėme atidaryti pirmąją radijo mokyklą Lenkijoje, ji bus vadinama „RadioArte“. Ten mokysime žmones, kurie norės dirbti radijuje, kaip vedėjai.
Kai dirbau radijuje, mano laidose visuomet grodavo dainos, kurios man patikdavo. Jos visos turėjo nuostabias melodijas (juokiasi).

- Ką jums reiškia žodis „meilė“?

- Kaip „Bitlai“ dainavo: „Love is all you need“ (iš angl. „Meilė tai viskas, ko tau reikia“) (šypsosi). Būdamas su ta pačia moterimi 16 metų, galiu pasakyti, kad meilė susideda iš tokios kombinacijos: sunkaus darbo, bendro supratimo, kantrybės ir džiaugsmo (šypsosi).