Jų misija – sukurti klasikos, tango, folkloro, spiričiuelų ir country stilių sintezę. Įspūdingame ir magiškame koncerte pasirodys Lietuvos folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, kuri ieškos naujų skambesių kartu su virtuozais iš Norvegijos. Artėjant kupinam pozityvios energijos renginiui, muzikantai iš Norvegijos: akordeonistas Håvard Svendsrud, Oslo filharmonijos altininkas ir dainininkas Povilas Syrrist-Gelgota papasakojo apie savo muzikinius kelius ir ryšius su Lietuva.

Iš Lietuvos išviliojo nepažįstama gražuolė

– Povilai, jūs gimėte ir užaugote Lietuvoje. Kas įvyko jūsų gyvenime, kad išvykote į Norvegiją?

–Gimiau ir užaugau Lietuvoje, tad niekados negalvojau, kad gyvensiu kitoje šalyje, buvau įsitikinęs, kad tai ne man. Studijų metais planavau mokytojauti savo gimtosios Utenos muzikos mokykloje. Bet, kaip mėgdavo sakyti mano močiutė: žmogus planuoja, o Dievas tik šypsosi. Viename tarptautiniame studentų orkestre, kuris repetavo Vilniuje, sutikau ir be galo įsimylėjau norvegę Toril. Greitu laiku sukūrėme šeimą. Po to sekė studijos Londone, Osle. Bestudijuodami Osle abu laimėjome konkursą ir gavome darbą žymiajame Oslo Filharmonijos orkestre. Taip Norvegija jau 16 metų yra mano namai.

– Ką naujo pavyko atrasti jums, kaip menininkui ir asmenybei, svečioje šalyje?

– Gyvenimas Londone, o po to Norvegijoje labai praplėtė mano akiratį ir praturtino kaip muzikantą ir kaip asmenybę. Gavau daug naujų impulsų, sutikau labai daug įdomių žmonių iš įvairiausių pasaulio kraštų, kurie padėjo man pažvelgti į tuos pačius dalykus iš labai skirtingų perspektyvų. Tai labai praturtino mano gyvenimą ir paskatino mane ieškoti naujų kultūrinių sąsajų, įkvėpė mane tokiems projektams kaip būsimas koncertas Vilniuje.

Jau 15 metų esu Oslo Filharmonijos orkestro narys. Nors turiu tvirtą poziciją orkestre, vis tiek kiekvienais metais einu apie 6 savaites neapmokamų atostogų ir koncertuoju kaip solistas bei kamerinės muzikos atlikėjas. Be to, orkestras turi tikrai ilgas vasaros atostogas (7–8 savaites), tad jei pasitaiko mano soliniai ar kameriniai koncertai netoli Oslo, būna gana patogu jų laiką suderinti taip, kad spėčiau ir į repeticijas Filharmonijoje. Tad lankstus orkestro grafikas leidžia man sugroti dar apie 40–50 solinių-kamerinių koncertų per metus.  Manau, esu suradęs puikų darbo modelį.

– Turbūt kultūrinio gyvenimo ypatumai Lietuvoje ir Norvegijoje ryškiai skiriasi?

– Norvegijos publika (kaip ir visuomenė) labai demokratiška – menininko nei žemins, nei ant pjedestalo kels. Jiems nelabai svarbu, pas ką studijavai ar kokio senumo instrumentu groji. Jie žiūri, ar muzikinis produktas, kurį siūlai, jiems yra reikalingas ar ne. Jie, kaip ir lietuviai, labai vertina nuoširdų atlikimą ir komunikavimą su publika.

– Į Lietuvą vistiek nuolat vilioja su grįžti?

– Visada gera čia grįžti. Esu dėkingas už tai, kad esu Lietuvoje laukiamas.

– Šv. Kotrynos bažnyčioje Lietuvos meno gerbėjų laukia intriguojantis koncertas „Nuo Bacho iki Country“. Atvykstate su Norvegijos akordeono virtuozu H. Svendsrudu. Ar seniai muzikuojate drauge su juo ir kuo ypatingas jūsų duetas?

– Iš tiesų mūsų dueto sudėtis labai neįprasta, o repertuaras dar neįprastesnis. Galime pasiūlyti publikai tai, ko jie dar nėra girdėję. Håvardas yra virtuozas, bet man dar svarbiau, kad jis toks įvairiapusiškas ir subtiliai muzikuojantis atlikėjas. Ir gerų klasikinės muzikos atlikėjų, ir gerų liaudiškos muzikos artistų yra nemažai. Bet Håvardas jaučiasi vienodai puikiai abiejuose šiuose muzikiniuose pasauliuose. Na, o kai prie mūsų sutiko prisijungti ir charizmatiškoji V. Povilionienė, tai ir visai smagu pasidarė.

– Kaip kilo mintis susitikti vienoje scenoje su V. Povilioniene?

– Teko kartu su gitaristu Andersu Oienu, dalyvauti Gitaros fiestoje. Ten išgirdau V. Povilionienę muzikuojančią su roko muzikantu. Tada ir užgimė pirmoji mintis.

Meilę akordeonui paveldėjo

– Håvardai, papasakokite apie akordeonininko kelią. Kaip įsimylėjote šį instrumentą?

– Norvegijoje akordeonas yra tikrai populiarus instrumentas. Galbūt todėl ir mano šeimoje buvo ypač daug šiuo instrumentu grojančiųjų žmonių. Prisimenu, jog didžiausias akordeono entuziastas buvo  mano senelis, kurio pėdomis aš ir pasekiau. Niekuomet dėl to nesigailėjau ir džiaugiuosi atradęs šią aistrą.

– Scenoje klausytojai jau įpratę matyti jus Su P. Syrrist-Gelgota. Ar lengvai pavyksta atrasti bendrą kalbą dviem skirtingiems menininkams?

– Muzikavimas su Povilu man nuo pat pradžių buvo ištisas didelis džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad mes labai gerai sutariame, o kartu sugebame ir konstruktyviai dirbti. turbūt viskas prasidėjo nuo to, kai vieną kartą pakviečiau Povilą groti savo ansamblyje, su kuriuo grojame senovinius norvegų liaudies šokius. Jis neatsisakė, bet šis paprastas atsitiktinumas lėmė, jog dabar dažniausiai į sceną lipame kaip duetas.

– Vilniuje jūsų koncerte skambės kelių skirtingų muzikos stilių sintezė. Ar jau atradote patį artimiausią savo sielai muzikos žanrą?

– Savo pažintį su muzika pradėjau nuo norvegų liaudies muzikos. Vėliau studijavau klasikinės muzikos repertuarą. Dabar dažniausiai gastroliuoju atlikdamas tiek klasikos, tiek liaudies, tiek mišrias programas, tad turbūt vieno stiliaus išsirinkti ir negalėčiau.

– Ko šį kartą tikėtis Lietuvos publikai ?

– Lietuva yra fantastiška šalis! Labai džiaugiuosi turėdamas galimybę atvykti ir pakoncertuoti Lietuvos publikai. Nekantriai laukiu. Tai bus unikalus projektas.

Koncertas „Nuo Bacho iki Country“ – Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, rugsėjo 21 d., trečiadienį, 19 val.

Bilietus platina bilietai.lt.