„Iki tol, kol laimėjo „Euroviziją“, portugalams ji nerūpėjo ir jau buvo ja nusivylę. Bet po Salvadoro Sobralio pergalės vėl atsirado tas bumas, matome, kad visi po truputį vėl pradeda kalbėti ir gilintis, kas yra ta „Eurovizija“, – sako daugiau nei pusmetį Portugalijoje gyvenanti L. Penek.

Kolegė ir draugė V. Urbonaitė priduria, jog visiems savo draugams portugalams jos išūžė ausis įtikinėdamos balsuoti už šiųmetę Lietuvos atstovę Ievą Zasimauskaitę – nors Portugalija pasirodo tik „Eurovizijos“ finale, pagal konkurso taisykles ji turi teisę balsuoti už pirmojo pusfinalio dalyvius, tarp kurių yra ir Lietuvos atstovė.

Rašytoja V. Urbonaitė tikina, kad anksčiau portugalai lietuvių galimybes konkurse vertindavo skeptiškai: jūs dainuojate, bet dar nė karto nelaimėjote, esate toje pačioje valtyje, kaip ir mes. „Bet kai I. Zasimauskaitė nugalėjo nacionalinėje atrankoje, jie sukluso. Išgirstame labai gražių ir šiltų atsiliepimų apie mūsų atstovę“, – tvirtina rašytoja.

Pasinaudodamos proga, kad didžiausia muzikinė scena iškils jų mieste, lietuvės nusprendė konkursą stebėti „Altice“ arenoje. „Nusipirkome bilietus, labai norime pamatyti konkursą iš vidaus, kaip vyksta darbas, tiesioginė tokio renginio transliacija. Kai tik sužinojome, kad „Eurovizija“ vyks Lisabonoje, buvo aišku, kad stengsimės patekti į arenos vidų ir pajausti bendrą dvasią“, – pažymi L. Penek.

V. Urbonaitė tikina, jog konkurso stebėti atskris ir jos sesuo su vaikais, kurie yra didžiuliai konkurso gerbėjai. „Vienas yra trečiokas, kitam – ketveri metai, bet jie žino visas dainas, yra Ievos gerbėjai ir labai nori ją palaikyti. Nekantraujame pamatyti koncertą“, – tvirtina rašytoja.

Portugalijoje įsikūrusių lietuvių teigimu, likus savaitėms iki konkurso, atmosfera mieste pasikeitė. „Pačioje Lisabonoje pastarosiomis dienomis jaučiamas turistų atvykimas į „Euroviziją“. Daugelis turistauja, bet taip pat viena akimi stebi „Euroviziją“, konkurso plakatus, pačią areną“, – kalba L. Penek.

Jos žodžius patvirtina V. Urbonaitė, sakydama, jog dėmesį patraukia ne tik skirtingi konkurso plakatai su šmaikščiais užrašais, prie kurių kartais norisi stabtelėti ir nusifotografuoti, bet ir vienoje centrinių aikščių iškeltos visų 43 dalyvaujančių šalių vėliavos. „Labai smagu pamatyti Lietuvos trispalvę vienoje didžiausių Lisabonos erdvių“, – teigia ji.

Neseniai vietinėmis Lisabonos gyventojomis tapusios V. Urbonaitė ir L. Penek Lietuvos atstovei konkurse I. Zasimauskaitei surengė ekskursiją po Portugalijos sostinę. Drauge jos aplankė vieną seniausių ir pačią mažiausią – vos dviejų kvadratinių metrų – pirštinių parduotuvę, praėjo pro seniausią ir ilgiausiai veikiantį pasaulio knygyną, stabtelėjo vienoje žinomiausių Portugalijos kavinių – „Cafe a Brasileira“ bei apžvalgos aikštelėje, nuo kurios matėsi miesto stogai bei Težo upė.

Apsigyventi Lisabonoje nedvejojo

Nors tautiečiai, įsikūrę Portugalijoje, yra draugiški ir įdomūs, stiprios lietuvių bendruomenės čia nėra. „Lietuviai čia išsibarstę. Su saujele jų palaikome ryšius. Tai – labai šilti, gražūs žmonės, pasinėrę į įdomias veiklas. Mūsų rate galbūt kol kas daugiau yra portugalų, bet yra ir lietuvių. Po truputį vieni kitus susirandame, dažnai – netikėtose vietose, bet susitikimai būna labai malonūs“, – tikina V. Urbonaitė.

Pačios moterys Lisabonoje įsikūrė ilgai nedvejojusios, nors nuo pirmojo apsilankymo Portugalijoje praėjo visas dešimtmetis. „Prieš dešimt metų atvykau studijuoti į Portugaliją, tada pirmą kartą susipažinau su šalimi, Porto miestu. Iškart pajutau meilę šiam kraštui, tokiam paprastam gyvenimui. Po kurio laiko parvažiavusi į Lietuvą nuolat galvojau, kad būtų smagu grįžti į Portugaliją, bet turėjau darbų, studijavau ir visas laikas kažkur dingdavo. Vienais metais sumaniau išvažiuoti atostogų, pakeliauti po Portugaliją. Kitais metais pasikviečiau Viktoriją pakeliauti kartu. Tuomet ir pagalvojome, o kodėl nepraleisti čia daugiau laiko? Mus traukė šiluma, žmonių paprastumas“, – pasakoja L. Penek.

Nusipirkome bilietus, labai norime pamatyti konkursą iš vidaus, kaip vyksta darbas, tiesioginė tokio renginio transliacija. Kai tik sužinojome, kad „Eurovizija“ vyks Lisabonoje, buvo aišku, kad stengsimės patekti į arenos vidų ir pajausti bendrą dvasią.

Rašytojai V. Urbonaitei svarus argumentas buvo ir tai, kad šalis yra labai turtinga istoriškai. „Mums, kaip kuriantiems žmonėms, turintiems savo kūrybos namus, kultūra yra svarbi. Laima fotografuoja, aš – rašto žmogus, mokau kitus rašyti, pasakoti istorijas, todėl man labai aktualu, kad portugalai yra tikrai stiprūs literatūroje. Čia yra toks kultūrinis palikimas, iš kurio aruodų galima semtis ir semtis. Kuriančiam žmogui tai yra labai graži erdvė, kur gali įkvėpti kitokio oro“, – įsitikinusi moteris.

Anot jos, Lisabona yra labai patraukli savo įvairumu – pavargus nuo darbų bet kada galima persikelti į kitą upės pusę ir miestą matyti kitu kampu, išvažiuoti į muziejų ar prie vandenyno.

„Tiesiog nusprendėme pabandyti. Pagalvojome, o kas blogiausio gali atsitikti, jei mes pakeisime šalį?“ –  apie apsisprendimą palikti Vilnių pasakoja rašytoja.

L. Penek tvirtina, jog mintis persikelti į Portugaliją kilo vasarą, o rudenį jos jau ėmė kurtis Lisabonoje. Tiesa, galutinai šiame mieste jos apsistojo tik kovo mėnesį – kurį laiką gyveno tarp dviejų šalių.

„Išvažiuodamos iš Portugalijos vakarieniavome su vietiniais draugais ir jie pasakė: duokite mums datą, kada grįšite, nes labai sunku ilgėtis, kai nežinai, kada vėl susitiksi. Mes pasakėme, kad Lisabonoje būsime kovo 1, o grįžome kovo 5, Lietuvoje susitvarkiusios paskutinius darbus. Kurį laiką gyvenome tarp Lisabonos ir Vilniaus. Kai tavo daiktai yra dviejuose miestuose, viena vertus, yra žavinga, kita vertus – nepatogu“, – šypsosi rašytoja.

Nors moterys jau kurį laiką mėgaujasi gyvenimu Lisabonoje, ryšio su Lietuva nepraranda. „Dirbame su lietuviais, tad laikas nuo laiko vis tiek grįžtame mėnesiui į Vilnių. Dabar artimiausias skrydis suplanuotas rugpjūčio–rugsėjo mėn.“, – kalba L. Penek.

Kūrybininkės tvirtina, jog kelis milijonus gyventojų turintis miestas vilioja didesnėmis galimybėmis. „Klausome savo širdies ir intuicijos. Gal skamba banaliai, bet kiek kartų klausėme, tiek viskas pavyksta šimtu procentų. Ir durys atsidaro ten, kur net neįsivaizdavai, kad jos yra – susipažįstame su tokiais žmonėmis, prie kurių gyvenime nebūčiau priėjusi. Iš vienos pusės, norisi įsileisti tarptautiškumą, kita vertus, nesinori pamesti ir lietuviškosios savo dalies. Žinau, kad jokia kalba nepasakosiu tokių subtilybių, kaip moku pasakoti lietuviškai. Lietuvių kalba – daininga, turi gylio ir pločio“, – atvirauja V. Urbonaitė ir priduria: namai yra ten, kur yra žmogaus pagalvė. O ją galima nusivežti bet kur.