Nulupusi grindų plyteles Vilniaus dailės akademijos galerijos „Titanikas“ pirmojo aukšto salėje, menininkė atidengė po jomis slypėjusį betoną ir išliejo naują, industrinio betono sluoksnį. Svarbiausioji žinia, kurią ji siunčia: turime atsisakyti nereikalingų, į sąmonę pernelyg įsibrovusių kultūrinių sluoksnių, kad galėtume žengti į naujas erdves.

„Šis projektas – ne vien apie grindis, nors jos yra itin svarbus pagrindinės Vilniaus dailės akademijos parodų salės fizinis ir simbolinis pagrindas, - sako E. Grėbliauskaitė. – Galvodama apie šį projektą, keisdama grindis, neketinau „Titanike“ daryti remonto ar imtis interjero dizaino. Šis projektas - socialinė autokritika, tam tikras mąstymo remontas, remontas mūsų smegenyse. Mes dažnai suvokiame, kad kažkas yra netinkamo, kad šitaip palikti negalima, tačiau nieko nedarome. Kompromisai mus veda prie kompromisų, kol, galiausiai, nebeatpažįstame savęs veidrodyje, išbarstome savo idėjas, savo tikėjimą“.

Idėja pakeisti Vilniaus dailės akademijos parodų erdvę Eglei kildavo kiekvienąkart, kai pažvelgdavo į jos grindis. „Titaniko“ plytelės man priminė euroremontų laikus, kai norėdami pasivyti Vakarus, kaimo trobas kaldavome plastiko lentelėmis, o sienas ir grindis klijuodavome keramikinėmis plytelėmis. Techniniame vidaus apdailos aprašyme radau vieną vienintelį sakinį, kad „planuojama įrengti geras grindis“. O kas yra geros grindys šių dienų „Titaniko“ galerijos erdvei?“ – klausimą kelia menininkė.

Eglė neabejoja: dar XX amžiaus viduryje nusistovėjusi baltojo kubo koncepcija iš galerijų reikalauja meno kūriniams suteikti kuo neutralesnį kontekstą. Erdvei, kurioje nuolat kinta ekspozicijos, minimalizmas yra labiausiai tinkamas. Kad „Titaniko“ erdvė kuo geriau atitiktų koncepciją, galerijos grindis reikėjo būtinai pakeisti.

Vis dėlto, plėšdama senąsias keramikinių plytelių grindis, Eglė sau ir kitiems kėlė kur kas svarbesnių klausimų. „Kartais pakeisti mąstymą ir suvokimą, atsisakyti įprastų dalykų yra daug sunkiau, nei išdaužyti senas plyteles ir išlieti betoną“, - sako menininkė, tuo, kad projektas reikalingas, turėjusi įtikinti Vilniaus dailės akademijos vadovybę, gauti reikiamus leidimus ir rasti projektui mecenatų.

„Kuriam laikui turėjau save, menininkę, padėti į šalį ir tapti savo projekto vadybininke, prisiminti vadybos įgūdžius ir pakviesti verslininkus prisidėti prie Lietuvos meno. Pirmojo aukšto galerija yra svarbiausia Vilniaus dailės akademijos parodų salė. Jauniems menininkams ji – tarsi tramplinas į pasaulį. Privalėjau rasti rėmėją, kuris į meną žiūri plačiau nei į komercinę investiciją. Prisidėdami prie projekto, verslininkai prisidėjo prie kiekvieno menininko, kuris eksponuos savo kūrinius galerijoje, taip pat parėmė meno kūrinį, kuris išliks nuolatinėje ekspozicijoje.“, - sako Vilniaus dailės akademijos doktorantė.

Eglės projektą parėmė dvi nekilnojamojo turto bendrovės – „Baltic Sotheby‘s International Realty“ ir „Unique Properties“. „Matyt, nieko nuostabaus, juk grindys yra svarbus, o kartu ir simboliškas nekilnojamojo turto objektas. Ant jų viskas yra pastatyta“, - sako E. Grėbliauskaitė, o menotyrininkė Laima Kreivytė priduria: „Kitos geros „Titaniko“ grindys yra matomas, bet nepastebimas objektas. Parodų erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomomis“, jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje erdvėje, kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus yra santykyje su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis, ne kas, kodėl, bet – kur ir kaip?“

VDA meno doktorantė E. Grėbliauskaitė tyrinėja socio-psihologinės represijos mechanizmus, veikiančius šiuolaikinėje visuomenėje – neapčiuopiamą dviprasmybę fizinėje formoje, kaip nerimo ištakas. Menininkė renkasi nekonvencines raiškos priemones, instaliaciją, skulptūrą, tapybą, intuityvias teorines ir fizines strategijas, siekdama atskleisti nerimo mechanizmus, kurti ir ardyti struktūras. Menininkės projektai pasižymi dėmesiu kultūrinei ir socialinei visuomenės plėtrai.