Edukuoja vaikus kultūra

Aktorė, šokėja, režisierė, pedagogė ir meninių programų rengėja I. Jackevičiūtė juokiasi, kad jos veiklų spektras labai platus, bet iš esmės viskas susiveda į tą patį – vaikų edukacijas kultūra.

„Pagrindinės mano veiklos kryptys šiuo metu yra dvi: esu menininkė ir vedu edukacijas“, – paaiškina ji ir tuojau pat priduria trečią, pačią svarbiausią, veiklos kryptį, – yra mama. Mamai reikia būti ir medicinos sesele, ir terapeute, ir psichologe, ir dar daug daug kuo.

Ieva augina tris vaikus: jauniausiai Saulei – treji, vidurinėliui Jonui Ąžuolui – septyneri, vyresnėlei Adijai – dešimt. „Atrodo, kad visi jau ūgtelėję, bet iš tiesų – dar labai maži ir reikalaujantys daug dėmesio“, – aiškina mama.

Teatras „No Shoes“ – Ievos ir jos vyro idėja kurti tai, apie ką patys svajoja. „Abu esame teatro pedagogai ir profesionalūs teatro kūrėjai. Kurį laiką vis dalydavome savo žinias po atskirus teatrus ar ugdymo įstaigas, o vieną dieną tiesiog nusprendėme susivienyti ir įsteigti savo teatrą, kuriame galėtume ugdyti vaikus menu“, – kalba režisierė.

Svarbu: prieš einant į spektaklį Ieva siūlo tėvams pasidomėti, kokio amžiaus vaikams jis skirtas.

Batai ir rūpesčiai – už durų

Aplankyti Vilniuje teatrą „No Shoes“ nėra paprasta. Šis teatras, galima sakyti, – ant ratų ir važiuoja ten, kur jo labiausiai reikia. Anot Ievos, spektakliai ir edukacijos iš esmės skirti atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenantiems vaikams. Be to, jie gali vykti pačiose netikėčiausiose vietose – mokyklos ar darželio salėje, hole, valgykloje ar net koridoriuje. Tai daroma sąmoningai, nereikalaujant vaikų ir aktorių susitikimui specifinės erdvės. Kodėl?

„Sostinėje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra didelis meno renginių, skirtų vaikams, pasirinkimas. Deja, pavažiavus vos 100 km į šalį, akis bado begalinė atskirtis. Esame radę vietų, kur vaikai nematę teatro. Mano vyras kilęs iš mažo miestelio, tad jaučia pareigą daryti viską, kas įmanoma, kad toji atskirtis tarp miesto ir regiono vaikų, jaunimo būtų kuo mažesnė“, – emocionaliai kalba viena iš „No Shoes“ įkūrėjų.

Anot jos, sostinės mamos svarsto, kuri privati mokykla galėtų būti geresnė jos vaikui, o regionų mamoms tokie klausimai atrodo juokingi. Juk dažnai vienoje klasėje čia sėdi pirmokas su ketvirtoku. „Ką jau kalbėti apie meninį ugdymą ar viltį, kad tuos vaikelius kažkas kada nors atveš į miestą pasižiūrėti spektaklio“, – apgailestauja ji.

Be abejonės, „No Shoes“ spektaklius gali išvysti ir didžiųjų miestų vaikai, tačiau pagrindinė teatro misija – kreipti žvilgsnį į periferiją ir teatro magiją kurti tiems, kam jos labiausiai reikia.

Teatro „No Shoes“ pavadinimas gimė be ilgų apmąstymų. „Pirma mintis buvo, kad be batų yra švariau. Be to, ir aktoriai scenoje dažnai vaidina be batų“, – paaiškina menininkė ir prisimena teatro klasiko Konstantino Stanislavskio mintį apie tai, kad scena yra šventa vieta, su batais į ją lipti nevalia.

Dar Ievą sužavėjo metafora, kad žiūrovas, palikdamas batus už teatro durų, palieka ten ir visus savo rūpesčius, buitį, problemas. „Juk atėjęs į teatrą žmogus viską pamiršta“, – „No Shoes“ pavadinimo daugiaprasmiškumą aiškino kūrėja.

Kurį laiką vis dalydavome savo žinias po atskirus teatrus ar ugdymo įstaigas, o vieną dieną tiesiog nusprendėme susivienyti ir įsteigti savo teatrą, kuriame galėtume ugdyti vaikus menu.

Investicija į ateitį

Iki vaikų gimimo Ieva šoko pas skirtingus choreografus, dalyvavo televizijos projektuose, dėstė studentams. Taip pat šoko Kaune, šiuolaikinio šokio teatre „Aura“. Šiuo metu Vilniuje gyvenanti menininkė apie Kauną išsaugojo pačius šilčiausius prisiminimus.

„Kai vienas po kito ėmė gimti vaikai, susidūriau su dilema – eiti auginti vaikų ir iš savo gyvenimo iškirpti bemaž dešimt metų kūrybos, o gal realizuoti save kaip kūrėją kažkur kitur?“ – prisimena tuomet kilusį klausimą, ką toliau veikti gyvenime. Ji norėjo, kad vaikai būtų šalia.

Atsakymas atėjo visai netikėtai vieno vaikiško spektaklio metu. O jei pamėginti kurti vaikams? Juk turi savus ir puikiai žino jų poreikius. „Ėmiau ir sukūriau vieną spektaklį labai mažiems vaikams. Jis susilaukė sėkmės. Man atsivėrė kūrybos durys“, – džiaugiasi I. Jackevičiūtė.

Panevėžio Juozo Miltinio teatre spektaklį „Lopšinė Žemei“ režisierė su savo vyru aktoriumi kūrė ir drauge su metų laiko dukrele. „Ji ropinėdavo repeticijų salėje, o mes stebėdavom, ką ji veikia, į ką labiausiai reaguoja, kas jai patinka, o kas kelia kitokių emocijų“, – spektaklių repeticijas kūdikiams ir vaikams prisimena Ieva.

Menininkė taip susižavėjo šia idėja, kad net įstojo į doktorantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijų temą pasirinko artimą savo teatro veiklai – kaip režisuoti spektaklius kūdikiams ir labai mažiems vaikams. Šiuo metu Ieva – trečiakursė. Ji tiria, analizuoja ankstyvojo amžiaus vaikų poreikius. Režisierės žodžiais tariant, visi jos spektakliai yra paremti moksliniais tyrimais, o meniniai sprendimai – labai apgalvoti ir neatsitiktiniai.

Dažnai tėveliai suka galvas spėliodami, kokio amžiaus savo vaikus geriausia pradėti vestis į parodas, teatrus, koncertus ar kitus kultūrinius renginius. „Koks geras klausimas! – net šūkteli pašnekovė. – Galėčiau visą paskaitą kalbėti šia tema. Bet apsiribosiu konkrečiais moksliniais faktais, kad žmogaus smegenys sparčiausiai vystosi iki penkerių metų. Visų esminių gebėjimų – kalbinių, socialinių, emocinių – pamatai vaikui klojami būtent tuo amžiaus tarpsniu. Tad visa tai, kas vyksta mažo žmogučio gyvenime jau po penkerių metų, deja, yra per vėlu…“

Anot Ievos, ką tėvai sudės į savo vaikus iki to amžiaus, tai ir bus didžiausia jų investicija į savo atžalų ateitį.

Kuo anksčiau, tuo geriau

Teatras, kaip ir menas, didele dalimi gali prisidėti prie gražios ir sėkmingos mažo žmogučio raidos. Kuo anksčiau vaikas matys parodas, kuo anksčiau jis lankysis teatre, klausysis muzikos, kuo anksčiau jis pradės pats šokti, vaidinti, kurti, muzikuoti – tuo suaugęs  taps aktyvesniu kultūros veikėju. Tuo Ieva tvirtai įsitikinusi, nes, tapusi mokslininke, turi ir mokslinių įrodymų.

Anot jos, be galo daug mokslinių tyrimų skelbia, kad vaiko meniniai gebėjimai turi tiesioginių sąsajų su jo akademiniais gebėjimais. Yra tik vienas „bet“. Labai svarbu, kad tas menas, kurį tėvai rodys vaikams, būtų pritaikytas jiems pagal amžių. Štai kodėl teatre „No shoes“ prie kiekvieno spektaklio parašytas ir rekomenduojamas vaikučių amžius.

Spektakliai mažiems vaikams gali būti skirstomi vaikams iki 24 mėnesių, iki trejų metų, nuo trejų iki penkerių metų ir taip toliau. Todėl pasakymas, kad spektaklis yra skirtas visai šeimai, čia nelabai tinka. Kam reikalingas toks tikslumas? Ieva aiškina, kad skirtingo amžiaus vaikams aktoriai naudoja skirtingas meninės raiškos priemones.

„Tai rodo didelę pagarbą to amžiaus vaikui! Vadinasi, spektaklio metu nebus vyresnių sesių ar brolių, kurie pirmi viską paims, padarys, ko prašo aktoriai, ir tarsi užgoš tuos mažylius, kurie irgi labai trokšta tyrinėti ir pažinti pasaulį patys – per savo jutimus, savo rankomis“, – aiškino spektaklių režisierė.

Paklausta, kuo galima sudominti kūdikį ar metinuką, atėjusį su mama į teatrą, Ieva šypsosi ir sako, kad žino tinkamą raktą. Tai nėra aktorių sekama pasaka, kaip daug kam galėtų atrodyti.

„Vaikams iki penkerių metų išvis nereikalinga viena istorija. Jie dar per maži suvokti priežasties ir pasekmės dėsnius. Kur kas labiau tokio amžiaus vaikams rūpi patirti emocijas. Kad jos būtų pačios geriausios, aktoriams padeda muzika, žaidimai. Čia nėra atstumo tarp tėvų ir vaikų, tarp scenos ir žiūrovų. Vaikai visada įtraukiami į bendrą spektaklio kūrimą“, – aiškina režisierė.

Komanda: „Tėveliai mūsų spektakliukuose yra be galo svarbūs, nes mažiems vaikams jie dideli autoritetai“, – aiškina režisierė.

Dovanoja teatrinę patirtį

Paklausta, ar nepasitaiko triukšmingų vaikučių, kurie galbūt išblaško aktorius, o patį spektaklį pakreipia visai kita eiga, Ieva linksi galvą. „Žinoma, kad būna. Bet to nereikia bijoti, tai didžiulė galimybė kūrybai. Net savo disertacijoje aš keliu klausimą, kaip sukurti spektaklį mažiems vaikams, kurie bėgioja, valgo, geria, šneka arba, dar blogiau, verkia. Juk metinukas gali ir verkti, ir net atiminėti rekvizitą iš aktoriaus“, – kvatoja menininkė ir priduria, kad ne visi artistai gali kurti tokiomis aplinkybėmis.

Gal po Ievos spektaklių tėvams kyla auksinių minčių, ką gi jiems patiems veikti su tokio amžiaus vaikais? Režisierė sako, kad jų teatro tikslas nėra didaktika. „Mes tiesiog norime sukurti teatrinę patirtį mažiesiems žiūrovams. Bet tėveliai mūsų spektakliukuose yra be galo svarbūs, nes tokio amžiaus vaikams jie autoritetai, ypač mamos. Turiu daug pavyzdžių, kai, mamai įsitempus, įsitempia ir vaikas, o jai atsipalaidavus – vaikelis ima ropinėti, šliaužioti, stebėti, ką daro aktoriai“, – dalijasi kūrybine patirtimi aktorė.

Ką Ieva patartų tėvams, kurie norėtų kūrybiškai ugdyti savo vaikus jau nuo pat ankstyvo amžiaus? „Aš pati, augindama tris savo vaikus, vienu metu skaičiau labai daug patarimų. Paskui nuo jų pavargau ir pradėjau nieko nebeskaityti, nes dažnai teorija ir praktika veikia skirtingai. Juk ir mūsų visų vaikai yra skirtingi. Todėl nepykite: jokių patarimų neduosiu. Galiu tik pasidalyti, ką veikia mūsų šeima“, – žada ji.

Į renginius – drauge

„Mums patinka lankytis parodose, nors dažnai vaikai ten bėgioja krosus ir, atrodo, nieko nemato. Mato. Tikrai. Dabar jau pastebiu savo įdirbio vaisius. Kokius? Mano vyresnieji dabar jau išsėdi rimtuose, dviejų veiksmų spektakliuose Vilniaus operos ir baleto teatre. Vaikui išbūti nejudant tokį ilgą laiką, net jei jam septyneri ar dešimt metų, tikrai nelengva. Todėl jie ir muistosi ant kėdžių, ir žiovauja, bet, mūsų su vyru nuomone, vaikai turi išsiugdyti gebėjimą pažiūrėti spektaklį ramiai iki galo“, – mano pašnekovė.

Kadangi Ieva su vyru labai mėgsta lankytis parodose, į jas ima ir vaikus – tegul pratinasi. Renkasi vaikiškus spektaklius, žiūri juos visa šeima. Jiems patinka eiti į koncertus, todėl vedasi ir vaikus. „Aš tikiu, kad šitaip plečiasi jų kultūriniai ir socialiniai ryšiai“, – įsitikinusi Ieva. Todėl, jos nuomone, tėvai turėtų susidraugauti su moksliškai pagrįstu faktu, kad ankstyvasis meninis ugdymas iš tiesų yra puiki investicija į vaiko ateitį. „Būtų puiku, jei pagal galimybes mums pavyktų rasti laiko savo dienotvarkėje ir ankstyvam vaiko kultūriniam gyvenimui“, – linki I. Jackevičiūtė.