Artėjant trečiajam atviros architektūros festivaliui „Open House Vilnius“, šiuos klausimus bandome atsakyti kartu su architektūros teoretiku Algimantu Mačiuliu ir jaunosios kartos architektais, studijos „DO ARCHITECTS“ vienais iš steigėjų, – Gilma Teodora Gylyte, Andre Baldišiūte ir Ignu Uogintu.

– Kaip architekto asmenybės vaidmuo kito laikmečių kontekste ir kokią įtaką tai darė mūsų architektūrai?

Algimantas Mačiulis: Manau, ypatingai įdomus buvo pokario dešimtmetis – tuomet vyravo vadinama „stalinistinė“ architektūra, kuri mums buvo svetima. Praėjus šiam laikotarpiui, atėjo jaunų, vietinių architektų karta, naujos asmenybės, kurių požiūris į architektūrą jau buvo kitoks, todėl natūraliai kito architektūros stilistika, architektūrinė kalba. Naujoji architektų karta perėmė iniciatyvą iš atvykėlių ir siekė atgaivinti Kauno moderniosios architektūros tradiciją, jos tęstinumą.

Šis lūžis pirmiausiai buvo brolių Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektuota kavinė ir viešbutis „Neringa“. Paskui sekė visas dešimtmetis efektingų, modernių interjerų, kuriuos sąlyginai vadinu „lietuviškaisiais“. Pastarieji nukambėjo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje kaip signalas, kad Lietuvoje vyksta kažkas naujo.

– Kokios asmenybės tuo metu iškilo Lietuvos architektūros plotmėje?

A. M.: Vienos iš pirmųjų tuomet iškilusių asmenybių Lietuvos architektūroje buvo minėti broliai Nasvyčiai – kilę iš tarpukario lietuvių inteligentų šeimos. Jie išsiskyrė savo elgsena, erudicija, inteligentiškumu. Aplink juos pradėjo burtis ir kitos ryškios asmenybės. Stebėdamas asmenybių ir kartų kaitą ilgesnį laiką, pradedu matyti dėsningą bangavimą: po Nasvyčių, V. E. Čekanausko, A. Sprindžio kartos atėjo kita stiprių asmenybių karta – G. Baravykas, K. Pempė, G. Ramunis, o dar vėliau – R. Paleko, A. Ambraso karta.

– Kaip vyksta kūrybinis darbo procesas šiandieninėje architektų studijoje, tokioje kaip Jūsų „DO ARCHITECTS “, kurioje nėra vienos ryškios asmenybės?

Andrė Baldišiūtė: Anksčiau vyravo darbo modelis, kuriame centrinė asmenybė buvo sprendžianti ir ji pagal savo įsivaizdavimą vedė komandą ir jos darbą, tačiau bet kuriuo atveju, visus didžiuosius pastatus kūrė komandos, tik joms vadovavo vienas žmogus.

Studijoje „DO ARCHITECTS“ bendram darbui susibūrėme kaip atskiros asmenybės, nes pajutome, kad dirbti kartu, dalytis įžvalgomis ir vienas kitą papildyti mums yra daug vertingiau. XXI a. viskas taip greitai juda, kinta ir vystosi, kad vieno žmogaus proto nebeužtenka.

Gilma Teodora Gylytė: Visais laikais žmonės, turintys aukštesnius tikslus, ryškų inteligentiškumą ar kitą bendrumą, natūraliai susiburdavo bendram darbui ar kūrybiniams mainams, kaip, pavyzdžiui, Pikasas su Matisu arba patriotiška 1917 m. Lietuvos Taryba. Dėl kažkokių priežasčių tie žmonės vienas kitą traukė, taip atsirado grupės, judėjimai, kurie įgalino padaryti didesnius darbus.

Mūsų komandos branduolys susiformavo tokiu pačiu principu – esame kaip magnetai, kurie vienas kitą traukia. Taip gimė komanda, atsirado bendri tikslai, išryškėjo vieningos vertybės. Dirbdami tokiu principu, vienas iš kito daug gauname – vyksta idėjų mainai.

Kartais vieno žmogaus valdomas procesas yra netgi paprastesnis – išgryninamas autorinis architekto braižas, stilius ir vienomis ar kitomis formomis projektuojama, tuomet visą laiką yra taikomi tie patys modeliai. Mes, mokęsi, dirbę ir gyvenę daug kur pasaulyje, pastebime, kad viskas taip sparčiai kinta, kad norėdami pasiekti gero rezultato ir nesikartoti, turime vis naujai atrasti.

– Kokius matote tokio komandinio darbo pranašumus ar trūkumus?

A. B.: Čia panašiai kaip šeimoje – turėdamas daug vaikų, jautiesi turtingesnis, nes visi atneša savitą indėlį. Mūsų bendrumas mums yra vertingesnis, nei skirtumai. Per tai mes augame ir turtėjame idėjomis, patirtimi. Pavyzdžiui, jei aš neturiu galimybės įgyti tokios patirties, kokią turi kiti, tai per jų pasakojimą, įžvalgas, darbą kažkiek jos įgyju. Tikiu, kad dirbdami kartu, esame stipresnis vienetas, negu po vieną.

A. M.: Savo darbo praktikoje turėjau ir neigiamą bendro darbo patirtį. Latvijoje projektuojant vieną kolūkio centrą, pakviečiau prisijungti ką tik studijas baigusius H. Šilgalį ir L. Vaitį, bet per mūsų bendrą darbo procesą pradėjau nebejausti, kad aš esu to projekto autorius. Ypač H. Šilgalis tiek tobulino ir keitė pradinę idėją, kad galutiniame rezultate buvo visai nebe tas pirminis variantas. Suprantu, kad projektas turi tobulėti, vystytis, bet tuo atveju jis tiek „nusivažiavo“ ir pasikeitė, kad galiausiai žlugo ir buvo neįgyvendintas. Turbūt kartu gali dirbti tik tikri bendraminčiai.

Ignas Uogintas: Aš tokį bendrą projekto auginimą matau kaip stiprybę, nes tokiu būdu pirminė idėja turi galimybę evoliucionuoti. Taip pat, jei komandoje sugebi apginti savo idėją ir įrodyti, kad tavo variantas yra daug geresnis, nei kiti siūlomi, taip gali kaupti argumentus, kuriuos naudosi diskusijoje su užsakovu, statybininkais ir visa komanda.

A. B.: Taip pat labai naudinga yra gebėti išgirsti patirties neturinčių komandos narių idėjas. Jiems gali atrodyti, kad tos idėjos yra neveikiančios ir bus nedrąsu jas siūlyti, bet būtent toks idėjų susijungimas gali būti vaisingas. Kartais patirtis labai apriboja ir neleidžia pažiūrėti į kokią nors situaciją iš naujo ar visai iš kitos pusės, ką vis dar gali padaryti mūsų jaunieji kolegos.

– Kiek, jūsų manymu, šiandieninėje architektūroje yra svarbu formuoti aiškų savo asmeninį stilių ar braižą ir kaip dirbate/dirbote jūs? 

A.M.: Mūsų laiku, kadangi karai buvo nutraukę natūralų architektūrinės raidos procesą, norėjosi išbandyti visus stilius – bauhausą, brutalizmą, funkcionalizmą, tačiau toks skubotas noras viską išbandyti kartais neleido pakankamai įsigilinti. Dabar tą stilistiką galima formuoti laisviau.

G. T. G.: Žiūrint į pasaulines tendencijas, susidaro įspūdis, kad asmeninio architekto stiliaus visai nebelieka.

A. B.: Tikrai pasaulyje centrinės asmenybės svarba mažėja, visose srityse situacija keičiasi, mažėja diktatorių, tad ir architektūros tai neaplenkia. Mes, pavyzdžiui, kuriame remdamiesi bendromis vertybėmis, kurios yra suformuotos tiek tautos, tiek kitų stiprių asmenybių architektūroje, mūsų mokytojų, – R. Paleko, A. Ambraso, A. Karaliaus. Tos vertybės gali būti įvairios ir jos nuolat auga – noras eksperimentuoti medžiagomis, detalėmis, naujomis technologijomis. Kita mūsų studijos vertybė – kompaktiškumo ieškojimas. Visuomet stengiamės įtikinti užsakovus, kad jiems nereikia tiek, kiek jie mano, kad reikia, arba galbūt žymiai vertingiau yra turėti vieną didelę erdvę nei 20 mažų. Galima sakyti, kad mūsų braižas yra vertybinis – mus vienija ne regos jusle pagrįstas vizualus stilius, o kitos juslės. Mūsų suvokimu, pats stilius savaime nėra vertybė.

– Kaip įsivaizduojate ateities architekto portretą?

G. T. G.: Manau, kad viena pagrindinių ateities kompetencijų yra visapusiškumas – kuo daugiau žinai, pastebi, išklausai ar išgyveni, tuo plačiau gali suvokti ir tuo gilesnio, tvirtesnio rezultato gali pasiekti. Projekto komanda nebėra tik architektūros diplomą turintys tavo kolegos – galutiniam rezultatui didelę įtaką daro ir kitų supančių žmonių mintys. Jas visas suprasti, apdoroti ir išlaikyti vieningą, bet turtingą rezultatą yra šiuolaikinio architekto darbas.

A. B.: Pritariu, liausimės skaidyti žmones pagal specialybes į chemikus, matematikus, architektus. Žmogus galės kažkurią vieną gyvenimo liniją vystyti labiau, kitą – mažiau, bet, iš esmės, jis turės būti daugialypis. Nebeliks tokio profesinio supriešinimo.

Artimiau susipažinti su mus supančia architektūra „Open House Vilnius“ šįmet kvies balandžio 22–23 dienomis. Trečius metus Vilniuje vykstantis festivalis – vienintelis tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse.

Interviu pašnekovė Gilma Teodora Gylytė balandžio 22 d. 11 val. ISM Inovacijų bazėje skaitys pranešimą „Kas yra tavo komanda ir kodėl verta pusryčiauti mieste?“.

Renginį organizuoja VŠĮ „Architektūros fondas“. Renginį remia Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.