P. Ziegleris pianinu pradėjo groti vos trejų metų, senelių muzikos kambaryje. Jį išgirdusi mama nuvedė į muzikos konservatoriją, tačiau jai buvo per mažas. Palaukęs metus, būdamas vos ketverių su puse, Pablo įstojo į Buenos Airių muzikos konservatoriją, vieną garsiausių šalyje. Dešimt metų mokęsis klasikinės muzikos, vieną dieną jis atrado džiazą, o vėliau ėmė groti su naujojo tango pradininku Astoru Piazzolla, kuris savo kūriniuose sujungė klasiką su džiazu.

„Pradėjau improvizuoti, tėtis ėmė mane mokyti pirmojo tango. Tuo metu nekenčiau tango. Buvau jaunas vaikinas, maniau, kad tai – muzika seniems žmonėms. <...> Tango grojau tik draugams, bet netikėtai man paskambino Astoras Piazzolla, paprašė prisidėti prie jo grupės. Pasakiau, kad negroju tango, tačiau būtent dėl to jis mane ir kvietė – ieškojo kažko naujo, kitokio, netradicinio tango muzikanto“, – pasakoja pianistas.

Susipažinę 1978 metais, P. Ziegleris ir A. Piazzolla kartu grojo 11 metų. P. Ziegleris sako, kad šie metai pakeitė jo gyvenimą, jis ėmė visai kitaip vertinti tango. Mirus A. Piazzollai, jis pradėjo groti su savo grupe ir persikėlė į Niujorką. Ten tapo naujojo tango pianistu ir kompozitoriumi. Savo kūriniuose muzikantas bando perteikti ne tik Buenos Airių, bet ir Niujorko bei kitų miestų atmosferą.

Plačiau apie tai – LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ reportaže.