Vienas gražiausių šios vasaros pristatymų galerijoje Oslo namai – Meno erdvė – poeto Eugenijaus Ališankos fotografijų paroda.

Fotografijos iš tolimų kraštų – tarsi pasakojimai. Bet tai nėra kelionės įspūdžių pasakojimai – tai pasakojimai apie begalinius tolius, apie nematytai ryškias spalvas, apie nepaprastą egzotiškų merginų akių gilumą ir apie laisvės dvasią supančią mus kur beeitume – ar uolų atbrailom kažkur Peru tolybėse ar pievoje prie Molėtų.

Nepaprastai jautri ir spalvinga poeto eseisto ir fotografo Eugenijaus Ališankos paroda galerijoje Oslo namai – Meno erdvė, Mindaugo g. 27 – nuo liepos 17 dienos. Atidarymas 17 val.

Iš medžioklės istorijos

Turiu albumą, parvežtą dar iš Sibiro, kuriame šimtai mano kūdikystės ir vaikystės nuotraukų. Tėvas fotografavo beveik visą gyvenimą, kol jo numylėtinis „Zorkij 5“ pateko į mano rankas. Kitaip sakant, perėmiau šeimos galvos pareigas, stojau į kitą objektyvo pusę. Iki šiol ten stoviu. Kartais be fotoaparato jaučiuosi beginklis, tarsi medžiotojas be šautuvo. Ypač kelionėse. Rudimentinis poreikis medžioti. Ir dar retsykiais pataikyti. Štai kodėl man labai patinka Henris Cartier Bressonas, išlaukiantis tinkamiausios akimirkos, visada pataikantis į dešimtuką. Medžioklio instinktą aiškiai pajutau Tanzanijos safariuose, kur teleskopiniu objektyvu šaudžiau liūtus, žirafas, impalas ir jutau virpulį paširdžiuose. Lengviau šaudyti į dangų, į debesis, į saulėlydžius, sunkiausia – į žmones, nes, perfrazuojant Nietszche, „intymu, pernelyg intymu“. 

Neseniai ryžausi atgaivinti fotografijos albumų tradiciją, po daugelio metų pagaliau pasidariau laboratorijoje „popierinių“ nuotraukų. Nusipirkome naują albumą, skirtą šeimyninėms kelionėms, smagiai kaišiojom nuotraukas į albumo kišenes. Turėsim ką parodyti anūkams. Saldus tradicijos jausmas. O šios parodos nuotraukos yra iš likusių kompiuteryje, jos netiko šeimyniniam albumui. Nes jos yra šiek tiek kitokios. Gal gilesnės. Gal taiklesnės. Ir ne taip svarbu, kad visos nuotraukos yra iš kelionės po Peru – jomis nesiekiau dokumentuoti kelionės, tiesiog norėjau, kad jos susikalbėtų tarpusavyje. 

Esu dėkingas Sauliui Paukščiui, pasiūliusiam surengti šią parodą ir padėjusiam atrinkti tinkamiausius šiai erdvei „trofėjus“.

Fotoaparatai keitėsi, po „Zorkij“ turėjau ir muilinių, ir skaitmeninį aparatą, o šios nuotraukos darytos su sisteminiu „Sony Nex5n“.

Eugenijus Ališanka , Vilnius,  2015 metai, liepa