Tai bus pirmas toks išsamus šio Rokiškyje gyvenančio ir kuriančio menininko, 2013-aisiais meno kritikų išrinkto geriausiu „ArtVilnius“ Lietuvos menininku, kūrybos pristatymas sostinėje.

R. Gailiūnas yra žinomas ir nežinomas brandą pasiekusios lietuvių menininkų kartos tapytojas. Žinomas, kadangi priklausymas „Angies“ grupei, pastarojo meto viešieji pripažinimai ir juos nulėmusios bei sekusios parodos tartum praskleidžia uždangą nuo šio tapytojo.

Kita vertus, pats Raimondas, gyvenantis Rokiškyje, studiją įsirengęs paprastame bendrabučio kambarėlyje ir su aplinkiniais bendraujantis be galo paprastai bei kukliai, yra vienas paslaptingiausių ir publikai pakankamai mažai žinomų kūrėjų. Šią ypatybę yra lėmęs ir nuolatiniai R. Gailiūno pokyčiai bei prometėjiškos grumtynės su pačia tapyba.

Kaita, tiesiog nuolatinis buvimas kelyje charakterizuoja šio menininko kūrybinę evoliuciją. Išėjęs iš pilkųjų ekspresionizmo tyrlaukių jis dabar gaivališkai siautėja kuo tikriausiose kolorizmo orgijose. Anksčiau buvęs monolitišku figūros prasme, dabar jis – daugiafigūris ir daugiasluoksnis. R. Gailiūnas grumiasi, galynėjasi ne tik su savo personažais (mitologiniais, politiniais, kultūriniais veikėjais, tačiau visuomet nušviestais asmeniškumo spindulių), bet ir su pačia tapyba – jis ją liečia, gnaibo, čiupinėja, netgi pjausto, kapoja, daužo (žinoma, perkeltine prasme) – tam, kad įsitikintų ir įtikintų kitus jos jėga, patvarumu ir didybe.

Tapytojas savo paveikslais tarsi klausia: kas yra blogis šiandieniame pasaulyje, kokia jo prigimtis ir kur jo ribos? Ar yra priežastis kančiai? Ar yra kelias vedantis iš kančios? R. Gailiūnas atsako: „Yra kelias, vedantis iš kančios, kuomet laukiama, kad dieną ir naktį tave turi lydėti dangiškųjų skudučių garsai. Kuomet tikima, kad atitraukus paslapties širmą, gali prisijaukinti Budą, Jėzų Kristų ir kitus šventuosius. Tuomet teisingo kelio praradimas nebebaugina. <...> Ir „budulis“ yra Budos prigimties“.