Per 20 metų Vilniaus festivalio istoriją tokių šviesulių būta daugybė, tačiau bene ryškiausiai jame švietė ilgamečio Lietuvos muzikų bičiulio, legendinio violončelininko, pasaulinio garso menininko ir humanisto Mstislavo Rostropovičiaus žvaigždė. Maestro asmenybei ir veiklai Lietuvoje atminti šiemet dedikuotas ir vienas festivalio koncertų.

Apie festivalio bei jo neeilinių projektų gyvavimą, ryškiausius šviesulius ir jų globojamus jaunuosius talentus kalbamės su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene.

– 1997 m. įkurtas Vilniaus festivalis – šiandien vienas reikšmingiausių šalies muzikos renginių, birželio 3-ąją atidarė jubiliejinę 20-ąją programą. Kaip, matydama festivalio raidą iš labai arti, vertinate šį nueitą netrumpą kelią? Kokie pagrindiniai festivalio prioritetai išliko, kokie nauji susiformavo?

– Vilniaus festivalis, kaip ir Lietuvos valstybė, per tuos metus patyrė įvairiausių išbandymų. Turėjome renginiais nepaprastai turtingų ir sėkmingų metų, kuomet festivalis plėtėsi į naujas erdves – Vilniaus universiteto, Trakų pilies kiemus, bažnyčias, tuometinius Vilniaus sporto rūmus. 2008-aisiais, kone aštuoniasdešimčia procentų sumažėjus valstybės dotacijoms, festivalis labai sumenko renginių ir atlikėjų skaičiumi. Tačiau, mano manymu, per tuos metus jis visuomet tvirtai laikėsi pamatinių kokybės kriterijų: turėti programoje kviestinį orkestrą, pasaulinio lygio solistus, rengti lietuvių atlikėjų rečitalius, inicijuoti lietuvių autorių kūrinių užsakymus, kurių per tuos metus buvo išties daug.

Iki šiol vienas svarbiausių festivalio segmentų – lietuvių ir užsienio atlikėjų bendri projektai. Paminėčiau Krzysztofo Pendereckio kūrinių „Te Deum“, „Septyni Jeruzalės vartai“, „Lenkiškasis Requiem“ atlikimus, kurių muzikinės pajėgos buvo iš tiesų milžiniškos: paprastai scenoje pasirodydavo padidintas simfoninis orkestras, du chorai, didelis būrys solistų. Vėliau šie kūriniai gastroliuodavo ir kituose festivaliuose. Tokie nevienalaikiai sumanymai išsipildydavo labai sėkmingai, o sėkmei didelę įtaką darė tai, kad Vilniaus festivalis 1999-aisiais įstojo į Europos festivalių asociaciją ir iki šiol yra aktyvus narys bei vienas šiauriausių žemyno festivalių „taškų“. Mes labai branginame šį tinklą, kuriame gimsta ir dalinamasi daugybe bendrų idėjų.

– Šių metų Vilniaus festivalio moto – „Birželis danguje ir muzikoje“ nuo pat pradžių intrigavo ir žadėjo neeilinę muzikos meno šventę, kurioje iš viso nuskambės vienuolika įvairaus žanro programų. Kuo ši jubiliejinė programa šiemet vilioja, stebina ir apdovanoja savo klausytoją? Kuo ji patraukliausia Jums?

– Per tuos dvidešimt metų stebėdami festivalio raidą, turėjome progos jame matyti tokias pirmojo ryškumo žvaigždes kaip M. Rostropovičius, Yehudi Menuhinas, Justus Frantzas. Kiekviename iš ankstesniųjų festivalių būdavo toks garsus vardas. Šiandien jaunosios kartos muzikinis meistriškumas yra nepaprastai aukštas, ir jei ankščiau pasaulio topuose itin gerai grojančių atlikėjų buvo keliasdešimt, dabar jų yra gal net keli tūkstančiai. Tad ir žvaigždžių festivalio danguje galima įžvelgti išties labai nemažai.

Šiemet ypatingai išskirčiau kolektyvą, kurį dėl logistinių ir finansinių aspektų prisikviesti į Lietuvą tikrai nėra lengva – tai Budapešto festivalio simfoninis orkestras. Jis šiuo metu pasaulio orkestrų reitinge užima devintąją vietą. Orkestrą įkūręs dirigentas Ivanas Fischeris visad sakydavo, jog Vengrija turi nepaprastai puikių muzikantų, tik reikia labai nugludinti skambesį, kad jie grotų kaip vienas geras orkestras. Šiemet festivalyje pamatėme, ką scenoje gali pasiekti ryžtingas, motyvuotas dirigentas ir garsiausias vengrų pianistas Dénesas Várjonas. Greta to net trijose koncertinėse programose išgirsime Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą. Vienas šių simfoninių vakarų, keliantis man bene didžiausius sentimentus, tai koncertas skirtas atminti maestro M. Rostropovičių, kuriame G. Mahlerio Penktąją simfoniją diriguos kanadiečių dirigentė Keri-Lynn Wilson, o J. Françaix Koncertą klarnetui ir orkestrui atliks M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo auklėtinis Žilvinas Brazauskas. Kartu su juo šiam vakarui ilgai ieškojome paties ryškiausio bei skambiausio koncerto klarnetui ir galiausiai pasiekėme bendrą sprendimą.

– Vilniaus festivalyje ypatingas dėmesys visuomet skiriamas nacionalinės muzikos sklaidai. Šiemet girdėjome Lietuvos nacionalinės premijos laureato Fausto Latėno 60-mečio autorinį koncertą „Muzika kaip teatras“. Ši nuosekli programos linija – išskirtinis festivalio bruožas ir tikslas?

– Norėčiau labai padėkoti Vilniaus festivalio kūrėjui ir vadovui Gintautui Kėvišui už idėją jo programoje lygiavertiškai pristatyti lietuvių autorių kūrinius. Parodyti juos ne tik autoriniuose vakaruose kaip šiemet vykęs F. Latėno kūrinių koncertas, kuris pirmą kartą nuskambėjo su simfoniniu orkestru ir choru, tačiau ir telkti ypatingą dėmesį dideliems stambios formos kūrinių užsakymams, kurie ne tik įliejo naują įkvėpimą lietuvių autoriams, tačiau ir ypatingai papuošė Operos ir baleto teatro bei Filharmonijos repertuarus.

Tai kūriniai, kurie skambėjo ne vienerius metus ir ne vienoje šalyje: Mindaugo Urbaičio baletas „Acid City“, kuris apskritai padiktavo naują šiuolaikinio baleto stilistiką, nuostabi Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, Anatolijaus Šenderovo baletas „Dezdemona“, neįsivaizduojamas be Eglės Špokaitės, Vidmanto Bartulio oratorija „Nelaimėlis Jobas“, Onutės Narbutaitės „Hommage à Fryderyk“ ir daugybė kitų. Praėjusiais metais netgi koprodiusavome Gedimino Gelgoto kūrinį „Extracultural“, kurio premjeros Leipcige liudininke pati buvau ir galiu prisiminti, su kokiu dėmesiu ir entuziazmu publika priėmė šį labai naują, rock / pop stilistikos kūrinį. Nemažai lietuvių autorių kūrinių pateko į Lietuvos kolektyvų gastroles, o tai ypatingai džiugina – ne taip paprasta pelnyti pasitikėjimą ir įsiūlyti užsienyje nežinomą kūrinį.

– Kiekvienas akademinės muzikos festivalis turi savo idėjinius globėjus, saugančius festivalio aurą ir įprasminančius jų istoriją. Vienas tokių šviesulių Vilniaus festivalio 20-mečio kelyje buvo ilgametis Lietuvos muzikų bičiulis, legendinis violončelininkas, pasaulinio garso menininkas ir humanistas M. Rostropovičius. Dažnai maestro vadinamas ir festivalio krikštatėviu. Koks, Jūsų akimis, buvo jo ryšys su festivaliu ir besikuriančia jo tradicija?

– Maestro buvo ryškiausias pirmojo Vilniaus festivalio šviesulys, kuriam teko milžiniška užduotis ne tik dalyvauti statant jo gero bičiulio Sergejaus Prokofjevo kūrinį „Romeo ir Džiuljeta“ su Lietuvos baletu, bet ir pasirodyti su J. Frantz diriguojamu orkestru „Philharmonie der Nationen“, kurio jaunimas suskrido iš viso pasaulio repetuoti su M. Rostropovičiumi baleto orkestrinę partiją. Tuomet atvykęs į Vilniaus festivalį maestro pamatė, jog pusė orkestro atlikėjų yra visai ne tie, su kuriais repetavo. Jam tai buvo išties milžiniškas iššūkis, tačiau dėka didžiulio maestro susiklausymo su mūsų baletu, meilės bei paramos Eglei Špokaitei, šis kūrinys tapo vienu ryškiausių įvykių festivalio istorijoje. Vėliau M. Rostropovičiaus dėka šis baleto pastatymas buvo rodomas reikšmingiausiose pasaulio salėse su garsiausiais orkestrais, o tai suteikė labai didelį postūmį mūsų baleto ir muzikos atlikėjams. M. Rostropovičius taip pat nepaprastai rėmė Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, kuriam nutiesė tolimus kelius į žymiausius muzikos festivalius ir kurio visus muzikantus žinojo atmintinai bei kreipdavosi vardais. Po kelių tokių intensyvių gastrolių, kai kurių festivalių tarybos nariai netgi juokais sakydavo: „kiek gi čia gali važiuoti Lietuvos nacionalinis ir kamerinis orkestrai“. Tad maestro iš tiesų suteikė mums nepaprastą skrydžio pradžią.

– M. Rostropovičius tiek žodžiais, tiek darbais dažnai išreikšdavo ypatingą jausmą Lietuvai ir jos nacionalinei kultūrai. Prieš išvykdamas t iš SSRS ir vėliau jis gana dažnai koncertuodavo Vilniuje, diriguodavo Lietuvos kameriniam orkestrui, pasirodydavo su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Rodos, Lietuva maestro buvo ypatinga šalis, kurios laisvę ir idėjas jis karštai palaikė. Kokie Jūsų asmeniniai prisiminimai apie Vilniaus festivalio krikštatėvį?

– Prisiminimai apie jo gyvenimą, muzikinę misiją yra tik nepakartojami. Maestro buvo nepaprastas energijos užtaisas, jį be jokios abejonės galime vadinti ir genijumi, ir legenda. Tai buvo žmogus, kuris viską darė 150-čia procentų: ir grojo, ir rūpinosi kitais, ir juokavo, ir tiek visus įtraukdavo, jog po koncertų dažnai išsiskirstydavome tik trečią nakties.

Atmintyje įstrigusios gastrolės su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos solistais Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre, kur vyko koncertas, skirtas M. K. Čiurlionio gimimo 125-osioms metinėms. Pakliūti į tokią sceną ir apskritai koncertuoti Paryžiuje nebuvo taip lengva – tai buvo milžiniška maestro dovana, atidariusi daugybę durų, pasauliui parodžiusi Lietuvos muzikinę kultūrą, Čiurlionio kūrybos paveldą. Pamenu, kai Y. Menuhino įkurtame festivalyje Šveicarijoje maestro turėjo diriguoti mūsų orkestrui G. Verdi „Requiem“. Vis delsėme pradėti koncertą, ir aš pasiteiravau jo, ko gi mes laukiame. M. Rostropovičius atsakė: laukiame mano bičiulės Beatričės. Kai dar kartą paklausiau, kodėl mes turime jos laukti, maestro tarė: todėl, kad ji yra Olandijos karalienė. Išties daugybės šalių monarchai ir prezidentai buvo jo artimi draugai.

Kalbant apie M. Rostropovičiaus ryšius su Lietuva, pamenu, jis visuomet nubrėždavo labai aiškias geneologines šaknis ir sakydavo: esu Rostropovičius, lietuvių ir čekų kilmės. Iš tiesų jo gimtojo namo Baku, Azerbaidžane, dabar paversto muziejumi, svetainėje ant sienos kabo geneologinis medis, kuriame yra ir lietuviški prosenelių vardai. Kita vertus, jis nepaprastai vertino ryšį su Lietuva kaip su šalimi, kurios žmonės visgi nepasidavė tai sovietinei tamsybei, pilkumui, laisvės užgniaužimui. Ypač jam artimas buvo Vilnius, tuometinės Sovietų Sąjungos disidentų sambūvio centras. Kadangi pats Rostropovičius labai padėjo disidentui Andrejui Sacharovui ir kitiems Rusijoje, jam buvo labai svarbu tai, kad Lietuva jį pripažino, kai buvo išvytas iš Sovietų Sąjungos ir atimta jos pilietybė. Tokiam genialiam, šviesiam ir komunikabiliam muzikui tai buvo didžiulis smūgis, atskirtis nuo viso pasaulio, tačiau ištremtas į užsienį jis su kaupu atsiėmė ir įvykdė savo muzikinę bei humanistinę misiją. Iki šiol kad ir su kuo iš muzikos ar politikos pasaulio sususitikčiau, neretai visas vakaras praeina kalbant apie jį.

– Svarbus M. Rostropovičiaus veiklos baras Lietuvoje – pagalba talentingiausiems šalies jauniesiems muzikams, ateities lyderiams. Jo darbus Lietuvos šiandien tęsia labdaros ir paramos fondas, per 13 metų parėmęs virš 100 talentingiausių Lietuvos vaikų ir suteikęs jiems galimybę mokytis garsiausiose Europos mokyklose, koncertuoti pasaulinio garso scenose, dalyvauti tarptautiniuose renginiuose. Kaip vertinate mecenatystės, paramos jauniesiems Lietuvoje situaciją, reikšmę bei perspektyvas, ir ar galima teigti, jog Vilniaus festivalio scena atvira ir jaunųjų muzikos talentų menui?

– Man labai malonu prisiminti, jog festivalyje grojo jau ne vienas fondo stipendininkas: tai ir Valstybinio Vilniaus kvarteto primarijė Dalia Kuznecovaitė, ir pianistė Gryta Tatorytė, ir Maskvos M. Rostropovičiaus fondo buvęs auklėtinis Lukas Geniušas, kurio karjera pasiekusi itin dideles aukštumas. Pernai festivalis pristatė jauną styginių kvartetą „Mettis“, kuris šiemet garsiajame Bordo konkurse laimėjo antrąją premiją. Išaugo nepaprastai stipri karta, kuri pasisėmė stilistinių ir žanrinių patirčių geriausiose Pasaulio muzikos ir meno mokyklose. Tai lėmė ir tokių organizacijų kaip M. Rostropovičiaus fondas skiriamos stipendijos bei atveriamos galimybės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos „Erasmus“ programa, atvykstantys pirmojo ryškumo muzikai, kurie sutinka Lietuvoje vesti meistriškumo pamokas.

Turime išties labai stiprią jaunąją kartą, kuri praturtino ir Nacionalinės filharmonijos kolektyvus. Be minėtos D. Kuznecovaitės, daug naujų jaunų pajėgų atsirado Lietuvos kameriniame orkestre, Lietuvos simfoninis orkestras bemaž kiekvieną mėnesį per konkursą priima jauną talentingą žmogų. Kalbant apie mecenatystės idėjos stiprinimą, manau, jog valstybės ir ypač Švietimo ministerijos uždavinys – kuo plačiau viešinti informaciją apie įvairius fondus, stipendijų ir kitas galimybes. Žvelgdami į praėjusį nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį, matome gana ryškius valstybės praradimus būtent dėl to, jog buvo per mažai investuojama į pačius žmones. Visose srityse turėdami tiek nepaprastai talentingų žmonių galėjome tapti talentų tauta, bet vis beieškodami kažkokios išraiškos formos, keisdami švietimo koncepcijas, nepakankamai dėmesio skiriame labai paprastiems dalykams. Pavyzdžiui, tikslui turėti labai aiškią stipendijų programą, ne vieną šaukimą per metus toms stipendijoms gauti, didinti kvotas toms sritims, kuriose ryškėja geriausi rezultatai.

Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose konkursuose kasmet išryškėja nepapratai talentingi vaikai iš įvairių Lietuvos regionų. Jie kartais pasirodo netgi stipriau nei geriausių nacionalinių meno mokyklų auklėtiniai. Norint išugdyti gera solistą, gerą orkestrantą, reikia kuo daugiau praktinio, individualaus darbo, kuo daugiau galimybių tobulintis, keliauti, klausytis kitų, lankytis koncertuose – juk šiais laikais „atviri kodai“ visiems, siekiantiems pasisemti informacijos. Postūmis Lietuvos jauniesiems, duotas fondo, Nacionalinės filharmonijos ir Vilniaus festivalio, yra milžiniškas. Jaunieji talentai pamatė, kad jais tikima.

– Vilniaus festivalis per gyvavimo 20-metį užpildė daugybę Lietuvos kultūros lauko nišų: formavo festivalių programos tradiciją su pasaulinio lygio žvaigždėmis, skleidė žinią apie lietuvių muzikinės kūrybos fondą, atvėrė erdves daugybei naujų muzikos idėjų ir projektų. Kokius tikslus keliate festivaliui ateityje ir ko jam palinkėtumėte?

– Pagrindiniu festivalio tikslu išlieka siekis pristatyti paties aukščiausio meistriškumo solistus, dirigentus, kolektyvus. Visgi tai labai stipriai į atlikėjus ir jų mokyklas orientuotas festivalis. Taip pat noras plėtoti įvairių kartų partnerystę, nuosekliai vykdyti lietuvių autorių užsakymus. Mano akimis, Vilniaus festivalis – visuomet jaunas ir energingas, tad tos tolesnės energijos ir dėmesio tiek iš atlikėjų, tiek iš publikos ir norėtųsi palinkėti.