Ji visada svajojo sujungti dainavimą su vaidyba. 1993 m., vos baigusią tuometę Lietuvos muzikos (dabar – ir teatro) akademiją, kvietė vaidinti pačių skirtingiausių režisierių spektakliuose. Dar būdama studentė, ji pirmąjį – Sigutės – vaidmenį suvaidino režisierės Stefanijos Nosevičiūtės režisuotame Vydūno kūrinyje "Sigutė" (1991). Vėliau vaidmenys Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Igno Jonyno, Sigito Račkio, Evaldo Jaro, Sauliaus Mykolaičio ir kitų režisierių spektakliuose. Tarp jų – Birutė Lietuvaitė Sauliaus Šaltenio "Lituanicoje" (1996), Chirolama Oskaro Milašiaus "Migelyje Manjaroje" (1997), Generolienė ir Perepelicina Fiodoro Dostojevskio "Stepančikovo dvare" (1999), Raudotoja Williamo Shakespeare‘o "Ričarde III" (1999), Kaimynė Romualdo Granausko "Duburyje" (2005), Rožė Antuano de Saint-Egziupery "Mažajame prince" (2006), Žiogienė Kazio Binkio "Atžalyne" (2013), Fizikė "Kosmose" (2014) ir daugelis kitų. Kartu ji vaidino Vilniaus vitražinių lėlių teatre, kuriam vadovavo Petras Mendeika (Renatos Šerelytės "Žvakelė šventajam Pranciškui", 2000).

Prieš keliolika metų jos spektaklis "Dienos ir dainos", skirtas prancūzų dainininkei Édith Piaf, dėl aktorės talento ir darbštumo LNDT krovė turtus. Iš Mažosios salės į Didžiąją persikėlęs tapo žiūrovų geriausiai lankomu muzikiniu spektakliu. Ilgai brandinusi mintį sukurti spektaklį apie garsiąją prancūzų dainininkę, repetuodama visur – namie, prie jūros, kavinukėse, vaikščiodama pas prancūzų kalbos repetitorius, netrukus ji teatre subūrė bendraminčių komandą ir lyg mažoji, trapioji É.Piaf užkariavo gerbėjų širdis.

Spektaklio sutrumpintas variantas iškeliavo į Paryžių (2003) ir čia buvo rodomas sausakimšoje salėje, o kiekvieną dainą lydėjo plojimai. Vėliau spektaklis susilaukė kvietimų iš Maroko, Šveicarijos, dalyvavo tarptautiniame monospektaklių festivalyje "Monoklis" Sankt Peterburge. Besikeičiant teatro aplinkybėms, koregavosi ir spektaklio likimas.

Po kelerių metų aktorė LNDT parengė naują spektaklį "Apkabink mane" (režisierius Albertas Vidžiūnas), kurio herojė – ne mažiau nei É.Piaf garsi dainininkė Judy Garland.

Įdomus aktorės istorijos puslapis atvertas privačiam muzikiniam teatrui Rygoje "Ginger and Fred" ją pakvietus kurti É.Piaf vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje. Pasisekimas buvo toks didžiulis, kad aktorė kelias dienas per savaitę praleisdavo Rygoje. Alinantys metai pareikalavo didžiulio aktorės susitelkimo.

Muzikinį talentą paveldėjo aktorės R.Rapalytės sūnus Simonas Poška. Jis nuo 2008 m. mokosi Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje Eglės Jurkevičiūtės-Navickienės fortepijono klasėje ir skina laurus tarptautiniuose konkursuose.

Apie teatrą, dainavimą, spektakliui būtiną atmosferą ir lelijas – pokalbis su jubiliate.

– Kiekvieno menininko biografijoje yra faktų, kurie kažkada nulemė jų kelio pasirinkimą. Kaip klostėsi tavo gyvenimas?

– Aš niekada netikėjau, kad galiu būti aktore. Man atrodė, kad tai – nepasiekiamas dalykas. Bet aš visą laiką norėjau būti scenoje. Jau vaikystėje prisigalvodavau visokių scenų ir priversdavau vaikus žiūrėti mano pasirodymus. Prisimenu savo pirmąsias gėles, kurias įteikdavo berniukai. Pati scena mane viliojo nuo pat mažens, bet konkrečiai apie aktorystę negalvojau. Tai, matyt, yra adrenalino siekis, kurio trokšta tam tikra kategorija žmonių. Vieni parašiutais ar su kokiomis nors virvėmis šokinėja, o išeinant į sceną taip pat pasigamina nemažai adrenalino.

– Bet tas adrenalinas – tai tam tikras šokas, po kurio savijauta būna, švelniai sakant, alinanti, kartais netgi sunku atsistatyti.

– Pamenu, kai Rygoje suvaidinus septynis spektaklius atrodė, kad jau nebepaeisiu, tačiau staiga apėmė tam tikra euforija. Sunku būna po kiekvieno didelio spektaklio, bet pasėdi kokias tris valandas ir praeina. Suvaidinus É.Piaf man reikėdavo taurės konjako – tai tarytum "priedas" prie euforijos.

– Bet kaip atsitiko, kad vis dėlto tapai ne dainininke, o aktore?

– Iš pradžių porą metų mokiausi dainavimo. Dar besimokant dainininkams priklausė aktorinio meistriškumo paskaita. Niekas į ją nevaikščiojo. Aš viena ateidavau. Dėstė Rasa Kirkilionytė su Romu Ramanausku. Mes apie daug ką prisišnekėdavome, jie man įdomių knygų rekomenduodavo, kavos į miestą vis išeidavome gerti... Taip bebendraujant jie man pasiūlė stoti į aktorinį. Tuo metu galėjau stoti pas Joną Vaitkų. Jis man prieš visą kursą surengė perklausą. Atsimenu, Oskaras Koršunovas, Rimantė Valiukaitė, kiti, o aš prieš visus turiu suvaidinti etiudą. Galvojau, numirsiu iš baimės. Bet esu dėkinga savo pirmiesiems mokytojams, kurie man leido patikėti, kad aš sugebu kažką padaryti. Juk buvau atvažiavusi iš Žemaitijos gilumos.

Aš pripažįstu tokį – atmosferinį teatrą. Jeigu tu neįsimyli žmonių, nepajauti to buvimo kartu, spektaklis neįvyksta.

– Kaip keitėsi teatro samprata nuo pradžios iki dabar?

– Kol mokiausi, per visą tą laikotarpį man teatras išliko šventu dalyku. Atsimenu, kai pirmame kurse mane pakvietė S.Nosevičiūtė vaidinti Sigutę to paties pavadinimo spektaklyje vaikams. Kai atvykau į teatrą ir išvydau scenoje dekoracijas, patyriau tam tikrą sukrėtimą. S.Nosevičiūtė buvo lyg tikra globėja, aš visą laiką jutau jos išskirtinį dėmesį man.

Kai pradėjau vaidinti J.Vaitkaus, R.Tumino spektakliuose, supratau, kad labai svarbus yra atmosferos sukūrimas, buvimas kartu. Tai užsifiksavo visiems laikams. Ir dėl to aš negaliu pritapti prie "naujųjų" kūrėjų. Buvau pakviesta į vieną spektaklį, kuriame nuolat skambėjo: "padarome greitai tuos etiudus", "staigiai sujungiame", tarytum reikia tik pinigus pasiimti ir išeiti. Man tokiais atvejais nieko neišeina. Geri režisieriai, kaip R.Tuminas ar J.Vaitkus, šneka, šneka, kartais net tarytum neliesdami konkrečios temos, bet kažkokiu būdu susiformuoja tam tikra atmosfera, kurioje aktorius pradeda gyventi personažo gyvenimą. Aš pripažįstu tokį – atmosferinį teatrą. Jeigu tu neįsimyli žmonių, nepajauti to buvimo kartu, spektaklis neįvyksta. Tai iš patirties galiu pasakyti. Kai repetuojant kažkas su kažkuo susipyksta, spektaklio praktiškai nėra.

– Tai teatro formulės neturi?

– Ne. Kuo toliau, tuo labiau nežinau. Dar paklausiau paskutinę šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus kalbą ir tam tikra prasme nusiraminau. Jis kalbėjo apie tai, kad kiekvieną kartą daro ir niekada nežino, kaip tai reikia padaryti. Ateini lyg baltas lapas ir pradedi daryti. Tas atmosferos kūrimas, bandymas susieiti, tas buvimas kartu ir yra teatro stebuklas.

– Iš prigimties buvai dainininkė ir iki dabar visa tai liko. Ne kartą vaidinai didžiųjų meistrų spektakliuose, kuriuose turėjai dainuoti. Ir pamažu tapai monospektaklių aktore, pasirinkdama temas apie garsias dainininkes.

– Buvo laikai, kai šviesaus atminimo meno vadovas Egmontas Jansonas sakydavo, kad mano spektakliai, daugiausiai uždirbdami, išlaiko teatrą. "Dienas ir dainas" suvaidinau virš šimto kartų. Tarp jų buvo koks dešimt spektaklių, kada išeidavau į sceną ir atrodydavo, kad nieko nereikia daryti. Rodos, tik išeini į sceną ir žiūri, kad jau pasibaigė spektaklis. Valdant šiam jausmui, kai jauti, kad gali būti aktore ir gali rinktis sudėtingus vaidmenis. Kurdama savo didžiuosius spektaklius, aš buvau įgijusi tam tikrą ramybę, taip smarkiai nesijaudinau dėl tam tikrų dalykų. Aš labai tikėjau savo spektakliais.

Niekada nieko nedarau per prievartą. Pamenu, kai viename spektaklyje manęs paprašė, netgi liepė daryti salto mortale, griežtai atsisakiau. Pasirodo, tuomet jau laukiausi kūdikio. Kokia stipri yra gamta ir likimas! Kartais nieko nežinant, bet ir nieko nedarant per prievartą, galima apsisaugoti. Svarbu tikėti.

– O Paryžius... Kuo jis tau buvo svarbus?

– Ypač gerai atsimenu antrą pasirodymą. Koncertas vyko Belleville gatvėje – toje pačioje, kur gimė É.Piaf. Netoli to namo ir vyko koncertas. Patirtis labai įdomi. Tuomet dar papildomai mokiausi vokalo, tad dėstytojų klausiau, kaip elgtis važiuojant į E.Piaf gimtinę? Juk tam reikia pasiutusios drąsos. Pamenu pirmąsias minutes prieš koncertą: išėjau ir pradėjau dainuoti liaudišką dainą. Liaudies dainos visą laiką suteikia tvirtą pagrindą po kojomis: "Va čia yra mano, o turint "savo" galima interpretuoti ir kitus." Aš visą laiką didžiuojuosi ir siekiu, kad kitataučiai žinotų, kokios gražios yra lietuviškos dainos.

– Ar yra menininkų, svarbių tavo kūrybiniame gyvenime?

– Toks yra kompozitorius Algirdas Martinaitis. Iki šiol aš girdžiu jo "Vėlinių" muziką. Kai kartais klausausi įrašų, pradedu verkti. Tai yra tokia muzika, kuri ir padeda sukurti spektaklio atmosferą. Atrodo, kad nieko nereikia daryti, kai ta muzika skamba. Aš dėkinga likimui, kad gyvenime pasisekė susitikti su A.Martinaičiu. Kompozitorius Antanas Kučinskas taip pat yra parašęs įdomios ir reikalingos muzikos.

O kalbant apskritai apie spektaklių kūrėjus, partnerius, pasikartosiu: be meilės nieko padaryti neįmanoma. Tam tikram periodui tu įsimyli savo partnerius. Teatras – kaip tam tikras ritualas, kuriame privalo visi dalyvauti. Yra ir tokių spektaklių, kai aktoriai prieš spektaklį apsikabina ir truputį pastovi. Vien šis apsikabinimas įkvepia tolesnei eigai, vien dėl to tu visai kitaip vaidini viename ar kitame spektaklyje. Kartais ir po spektaklių susiformuoja tam tikrų tradicijų. Pavyzdžiui, privalu būdavo persimesti viena ar kita fraze. Šie dalykai yra neįkainojami.

– Tave galima pavadinti ir gėlininke – lelijų karaliene. Kaip atsitiko, kad ši meilė gėlėms tik didėja?

– Krekenavoje turiu aštuoniasdešimtmetę draugę. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Ji man davė kelias lelijas, paskui aš jai nešdavau pavasariais nupirktas naujoves. Ir dabar dalijuosi su ja. Taip yra gal ir dėl to, kad vaikystėje gyvenome ne privačiame name, todėl apskritai neturėjau galimybės auginti gėlių. Tėvai įsigijo namą, kai aš buvau vienuoliktoje klasėje ir turėjau išvažiuoti į studijas. Man nuo vaikystės nepatikdavo, kai darželiuose gėlės buvo auginamos eilėmis, jas rikiuojant kaip kareivius. Man visą laiką rūpėjo jas pabandyti auginti darant tam tikrą "netvarką", išrandant naujas gėlynų kompozicijas. O pastaruoju metu, atostogaujant Krekenavoje, išsiveržė ši aistra. Prasidėjo nuo pavienių darželių, o dabar visą sodybą užima gėlynai. Keista, kad tai nepraeina. Mano gėlynai nėra vienodų formų, viskas kinta. Maža to, yra nemažai lelijų, kurios nėra daugiametės, o tai reiškia, kad nuolat turi vykti atnaujinimai, atsodinimai. Kai pavasariais parduotuvėse prasideda svogūnų pardavimai – man šventė. Vaikystėje, atsimenu, prie namo augo pora tigrinių lelijų, tai ilgai įsivaizdavau, kad tik tokios jos būna. O, pasirodo, jų begalybė, ir tai – tikras stebuklas. Aišku, auginu ir kai kurių kitų gėlių rūšių. Nors ir pinigų tam pritrūksta, aš vis tiek einu, stebiu, kas naujo. Net į Rygą esu kelis kartus važiavusi dėl gėlių, nes ten geri gėlininkai. Kartą net dvi algas išleidau lelijoms. Su sūnumi nuvažiavus, pasisekė sutaupyti. Visi pamažu priprato prie tų lelijų. Ir vyras Vytautas Poška, ir anyta Gražina Vitartaitė yra dailininkai, tai pastebiu, kaip jie pamažu prisijaukino jas. Jiems darosi įdomu jas paišyti.

Mano toks ritualas: atsikeliu rytais, pasidarau kavos ir apeinu visas lelijas. Dažnai su jomis ir pasikalbu. Sūnus juokiasi iš manęs. O man tai yra didžiulė meditacija. O koks grožis vakarais, kai viskas nurimsta ir gali jomis ramiai pasigėrėti. Jų aromatas nuostabus, jis nieko bendro neturi su nuskintos lelijos aromatu, primenančiu pagrabą.