Pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas pastatytą spektaklį jau spėjo pamatyti bei įvertinti ne tik teatro kritikai, bet ir būrys ryškiausių šalies pramogų bei kultūros pasaulio asmenybių, tarp kurių Andrius Mamontovas, Vytautas Landsbergis, Marius Ivaškevičius, Juozas Budraitis, Jonas Vaitkus, Darius Meškauskas ir kiti. Praėjusių metų pabaigoje pirmą kartą parodytas „Cinkas“ iš karto sulaukė ypač teigiamų vertinimų.

Nors E. Nekrošiaus spektaklius žiūrėti nėra lengva – jie skatina atrasti, mąstyti, pasiknaisioti savo juslėse ir prisiminimuose, niekas nedrįstų ginčytis, kad teatro genijus sugeba įžiebti kibirkštį žiūrovo širdyje, jį pažadinti ir sukrėsti. Naujasis E. Nekrošiaus darbas „Cinkas“ – ne išimtis, jame apstu:

Asmeninių išgyvenimų. „Cinką“ E. Nekrošiaus statė remdamasis dviem dokumentinėmis baltarusių rašytojos S. Aleksijevič knygomis – „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“, kuriose perteikiamos skaudžios asmeninės žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo. Asmeniškumo spektakliui suteikia ir tai, kad tragiškas istorijas režisierius pasakoja į sceną įvesdamas pačios rašytojos personažą. Negana to, daugelis dar puikiai prisimename 1986 m. įvykusią didžiausią XX a. pabaigos žmonijos katastrofa virtusią avariją bei 1989 m. pasibaigusį šimtus tūkstančių gyvybių nusinešusį karą Afganistane. Kai kuriuos, net ir Lietuvoje gyvenančius žmones, šios giliai atmintin įsirėžusios tragedijos palietė asmeniškai.

Ryškių vaidmenų. Vien faktas, kad spektaklį režisavo vienas genialiausių šalies režisierių byloja apie aukščiausią kartelę, iškeltą viskam, kas yra „Cinkas“. Pradedant scenarijumi, režisūra ir baigiant aktorių komanda. Spektaklį Jaunimo teatras pristato kartu su E. Nekrošiaus įkurtu „Meno fortu“. Suvienijus jėgas, kurti vaidmenis buvo pakviestas būrys gabių aktorių – pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlieka geriausia aktore pripažinta ir sidabrine gerve apdovanota Aldona Bendoriūtė, taip pat Simonas Dovidauskas, Sergejus Ivanovas, Adomas Juška, Ieva Kaniušaitė, Dalia Morozovaitė, Milda Noreikaitė, Aušra Pukelytė, Vygantas Vadeiša, Vaidas Vilius. Aktorių komandą E. Nekrošius sugebėjo taip įvesti į vaidmenis, kad „Cinke“, kaip rašė viena iš spektaklio kritikių, stebime įdomiausių vaidmenų galeriją. Abejingų žiūrovų nelieka.

Jausmų. „Cinko“ centre – pati S. Aleksijevič, jos apnuoginta asmenybė ir kelionė per gyvenimą, kurioje apstu katastrofas, kataklizmas, karą ir politinį režimą liudijančių asmeninių tragedijų. Perskaičiusi S. Aleksijevič knygas, A. Bendoriūtė prisipažino: „Jų istorijos viena už kitą liūdnesnės. Sunku jas skaityti, jų klausytis“. Tai, ką aktorė išgyveno skaitydama, išsilieja į emocijų ir jausmų kupiną spektaklį, kuriame Černobylio avarijos likviduotojai, kariškiai, ugniagesiai, Afganistano baisumus patyrę kariai, karo lauke sūnų netekusios motinos, našlės, be tėvų likusios dukros. Nuo pirmųjų sekundžių A. Bendoriūtės vaidybos maniera, balsas, laikysena byloja, jog „Cinke“ bus kalbama ne apie poelgius, o apie pojūčius.

Ateities vizijos. „Cinke“ atsiskleidžia kitoks E. Nekrošiaus amplua – jis tampa aiškiaregiu, kuris žiūrovui rodydamas praeitį atskleidžia ateities viziją. Jis nesileidžia į politines diskusijas – tiesiog įvardija priežastis, kodėl negalime tylėti dėl pašonėje, Baltarusijoje, kylančios atominės elektrinės. Režisierius šaukte šaukia apie mažos tautos likimą, apie mažą tautą slegiančias problemas ir byloja, kad išgyvenę vieną katastrofą, sparčiai artėjame kitos link.

Simbolių. Tai neatsiejama nuo E. Nekrošiaus kūrybos. Simbolių daug, tad ir vietos interpretacijoms apsčiai. Pirmasis simbolis slepiasi dar spektaklio pavadinime. Epochos pabaigą pranašavo cinko karstai, kuriuose iš Afganistano į tėvynę buvo gabenami žuvę kareiviai. Paradoksalu, tačiau cheminis elementas cinkas, būtinas žmogaus gyvybei palaikyti, per karą tapo gyvybės pabaigos simboliu. Kitas per spektaklį „keliaujantis“ simbolis – baltasis gandras, kuris yra Baltarusijos simbolis. Gandras – tai tarsi pagarbos ženklas, o kartu ir nusilenkimas kūrinio aktorei ir visai sovietų žiauriai naikintai tautai. Neatsiejama spektaklio dalimi tapo dramblys – dar vaikystėje po eglute rasti drambliukai tampa S. Aleksijevič likimo pirštu. Laimę simbolizuojantys drambliai į spektaklį įneša šviesos ir vilties šešėlį.

Geros muzikos. E. Nekrošius pasirinko šiurpiai dievišką Algirdo Martinaičio muziką, kuri tapo itin ryškia spektaklio dalimi. Gyva, tikra, įvykius ir personažus charakterizuojanti muzika lydi kiekvieną mizansceną ir suteikia groteskiškų spalvų. Kompozitorius išdrįsta suniūniuoti netgi Tarybų Sąjungos himną, čia skamba klasikinių kūrinių ir populiariosios muzikos melodijos, girdimos sentimentalios gaidos ir Azijos kraštų ritmai. Muzika veda spektaklio labirintais ir konkrečiu momentu žadina žiūrovo sąmonę panardindama į giliausių jausmų pasaulį.

E. Nekrošiaus spektaklis „Cinkas“ Valstybiniame jaunimo teatre bus rodomas nuo sausio 25 d. Taip pat jau numatytos spektaklio premjeros Alytaus miesto teatre vasario 24 d. ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kovo 20 d. Bilietus į spektaklį platina „Tiketa“.