Tai dvigubai svarbus įvykis: šįsyk ne rampos, o neono šviesą išvys ne tik Lietuvos teatre jau atpažįstamos U. Bartoševičiūtės, 2021 m. pabaigoje apdovanotos LR kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, naujas kūrinys, bet ir bus atverta ligi šiol žiūrovams menkai žinoma Vilniaus mažojo teatro erdvė – rūsyje įrengta kavinė, kuri virs specifine spektaklio aikštele.

„Pasaulis visas – tai scena, / Joj aktoriai ir moterys, ir vyrai; / Jų įėjimai čia ir išėjimai, / Ir daugel vaidmenų atlieka vienas / Šioj pjesėj septynių veiksmų.“ Mažai kas žino, kad šios daug kartų girdėtos Shakespeare‘o eilutės priklauso melancholiškajam keliautojui Žakui – vienam iš komedijos „Kaip jums patinka“ personažų. Situacijų komedija apie miške nuo kilmingų giminaičių persekiojimo besislapstančią Rozalindą XVI ir XVII a. sandūroje pasiūlė visiškai naują meilės koncepciją: tuo metu literatūros formuotam požiūriui į meilę kaip į kančių šaltinį Shakespeare’as priešpriešino meilės kaip didžiausio malonumo sampratą.

Pirmą kartą kaip eskizas parodytas pernykščio Vilniaus mažojo teatro festivalio „DramaFest“ metu, vėliau eskizo forma pristatytas ir „Sirenų“ festivalyje, dabar jau išbaigtas spektaklis „Kaip jums patinka“ tyrinės meilės, kūniškumo, seksualumo, revoliucijos temas. „Kai mūsų, tūkstantmečio vaikų, karta yra kaltinama visa ko seksualizavimu ir bandymu tapatybės klausimus nagrinėti tik per seksualumo prizmę, man atrodo, jog geriausias atsakymas į tokį kaltinimą – taip atrodo todėl, kad pasaulis prarado visą kartą apie tai anksčiau galėjusių kalbėti žmonių. Man nesuprantama, kai galvojama, kad žmonių dvasinės problemos yra didesnės už iššūkius, susijusius su žmogaus identitetu. Bet juk dvasinės problemos ir kyla žmogui, turinčiam vienokį ar kitokį identitetą. Žmogus nuolat permąsto save ir savo vietą visuomenėje – jei tai nėra ontologinė būties problema, tada aš nežinau, kokios yra tos problemos“, – sakė U. Bartoševičiūtė.

„Kaip jums patinka“ – jau antras U. Bartoševičiūtės darbas Vilniaus mažajame teatre: 2020 m. čia sukurtas spektaklis Jono Kleino „Sprendžiant Hedą“, nustebinęs netikėta, šiuolaikiška garsiosios Henriko Ibseno dramos „Heda Gabler“ interpretacija. Jaunoji režisierė teigė besijaučianti kaip „kitoks homunkulas šiame gilią tradiciją turinčiame teatre“, todėl dirba atsipalaidavusi, supratusi, kad turi laisvę klysti, „kai atsiveria visi keliai ir saviraiškos bei kūrybos galimybės“.

Paklausta apie naujajam spektakliui pasirinktą medžiagą – W. Shakespeare‘o klaidų komediją „Kaip jums patinka“ – kūrėja neslepia atlikusi gana radikalią jos adaptaciją: iš kone trisdešimties pjesės personažų spektaklyje liko tik šeši, taigi kūrybinis procesas toli gražu neapsiribojo tarnavimu žymiojo klasiko tekstui, o vyko laikantis pjesėje įžvelgtos lyties takumo (angl. gender bending) perspektyvos.

Šią režisierės įžvalgą pagrindė interpretacijos teoriniu pagrindu tapusi Sue Ellen-Case knyga „Teatras ir feminizmas“, kurioje nagrinėjami Shakespeare‘o pjesių moteriškų vaidmenų atvejai, ypatingi tuo, kad dramaturgo gyventoje Renesanso epochoje juos atlikdavo vyrai ir berniukai. Pjesėje „Kaip jums patinka“ įvyksta dvigubas persirengimas: Rozalinda, kurią Shakespeare‘o laikais vaidindavo aktorius vyras, pjesėje persirengia vyru Ganimedu, tad šis keliagubas virsmas tapo akstinu režisierei nagrinėti Rozalindos personažo lyties arba bendriau – tapatybės – kaitą, Kitas išeities taškas: transseksualumo ir queer problematika, kuri Lietuvoje vis dar nesulaukia adekvataus dėmesio. „Šis klausimas yra be galo sudėtingas ir vaidybos, ir režisūros atžvilgiu, nes kuriame ties reprezentavimo etikos riba, kadangi atstovaujame Lietuvoje ypač diskriminuojamai žmonių grupei. Realiame gyvenime tai juk nėra tik travesti efektas, tik persirengimas, nėra tik pasinaudojimas išvaizda. Tai – tapatybės sampratos kismas,“ – temos pasirinkimo motyvus atskleidė režisierė.

Nors Shakespeare‘o pjesė „Kaip jums patinka“ laikoma komedija, tačiau, kūrėjos teigimu, kiekviena komedija ilgainiui pasirodo esanti tragedija. Lyties klausimų permąstymas tiek iš istorinės perspektyvos, tiek šiandienėje šviesoje atveda prie dabar Lietuvoje itin išryškėjusio konflikto, kuris laukia sprendimų: „Išgyvename didžiulę kovą tarp tradicionalistinių, tautinių versus globalių, progresyvių idėjų. Tai vyksta politiniame fone – nuo partnerystės iki trijų raidžių ar smurto artimoje aplinkoje įstatymų, Stambulo konvencijos ratifikavimo, medicininio aborto ir t. t. Šie klausimai reikalauja politinės valios, jie nulemia mūsų kryptį iš esmės – sprendžiasi didelio masto dalykai.“

Spektaklyje likę šeši Shakespeare‘o pjesės personažai interpretuojami labiau laikantis temų spektro, o ne siužetinių pjesės vingių. Juokdario Galąstuvo vaidmuo spektaklyje neatsitiktinai patikėtas moteriai aktorei Agnei Šataitei. Pasak režisierės, be kitų mįslingų šio juokdario personažą gaubiančių klausimų narpliojimo, įdomu žaisti, dekonstruojant moters juokdarės raišką – kuo ji skiriasi nuo vyriškojo juokdario?

Shakespeare‘o pjesės veiksmas vyksta daug kur: dvare, miške, rūmų sode, o spektaklio kūrėjai, savitai išnaudodami Vilniaus mažojo teatro rūsio kavinės patalpą, pakvies į... iliuzinę Vilniaus metro stotį (scenografė – Ieva Rojūtė). Videomenininkas Kristijonas Dirsė šią požeminio pasaulio, metro iliuziją pripildys intensyvaus miesto ritmo, išplėtodamas atspindžio temą. Erdvės įreikšminimas palies vaizdų kultūros, asmenukių ar narcisizmo kultūros tyrinėjimus. Spektaklio kompozitorė, 2020 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Marija Paškevičiūtė, leidosi į viduramžių miesto garsyno ir šiuolaikinio megapolio garsų sąsajų, žemo dažnio garsų kaitos paieškas, spektaklyje visa tai supindama su populiariąja muzika ir taip antrindama režisierės žaidimui su laiko perspektyva. „Spektaklis bus išties intensyvus, išsiskiriantis ypatinga eklektika,“ – žada U. Bartoševičiūtė. Kostiumai įkūnys tos pačios eklektikos, nenuoseklumo, artėjimo prie kičo, camp stilistikos dvasią (dailininkė Liucija Kvašytė).

U. Bartoševičiūtės kūryba Vilniaus mažajame teatre yra šio valstybinio teatro atsivėrimo naujoms formoms, šiuolaikinei stilistikai, drąsioms ir aktualioms temoms reikšmingas žingsnis. Režisierė pažymi, kad šio eksperimentinio spektaklio numatoma auditorija – meno fragmentiškumą, pabirumą toleruojantys, teatrališkumui atviri, vizualinio triukšmo ir stilistinio žaidimo ties skonio riba nepabūgsiantys žiūrovai. Pasak kūrėjos, ilgametes tradicijas puoselėjančiame teatre pateksime į erdvę „šešios pėdos po žeme“, kurioje visi klasikinio teatro dėmenys ims eižėti, žiūrovo kėdė taps nepatogi, apgaubs trash (šiukšlyno) estetika.

Sykiu šis spektaklis – metamodernistinio „didžiųjų temų“ ilgesio išraiška. U. Bartoševičiūtė: „Jei pasakyčiau, kad spektaklis kalba apie meilę, pati iš to pasijuokčiau. Bet spektaklis iš tikrųjų kalba apie meilę ir visas jos formas. O meilė juk veikia ir kaip priklausomybė, ir kaip kontrolės mechanizmas, meilė veikia ir smurtiniais, ir poetiniais būdais, meilė būna ir romantinė, ir draugo, sesės meilė, meilė tokiam pačiam kaip tu – susitapatinimo, susivienodinimo aspektas. Ir tuomet, kai pasakai, jog spektaklis apie meilę, atrodo, jog tai be galo banalu.“

Premjerai ir vėlesniam spektaklio „Kaip jums patinka“ rodymui pritaikytą rūsio kavinės patalpą Vilniaus mažasis teatras ketina paversti naujų, eksperimentinių, į jauną publiką orientuotų meno renginių erdve.