Antroji dovana – garsaus lietuvių dailininko Kazio Šimonio (1887–1978) tušu pieštas Vilniaus pilių atvaizdas su centre esančiais Valdovų rūmais iš ciklo „Kauno ir Vilniaus senamiesčiai“ (apie 1925 m.). Pasak Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, originalūs XX a. pirmoje pusėje sukurti Valdovų rūmų atvaizdai užpildo trūkstamas grandis nepertraukiamoje žmonių atminties grandinėje – Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų įvaizdis buvo ir išliko gyvas tautinės savimonės simbolis.

Pasak prof. V. Landsbergio, Valdovų rūmų muziejus yra tinkamiausia vieta, kur šie kūriniai turėtų būti saugomi ir rodomi. Archyve ar bibliotekoje jie nugultų į saugyklas, o muziejuje jais galės nuolat gėrėtis lankytojai.

Originalus žymaus bei populiaraus lietuvių tarpukario ir pokario dailininko K. Šimonio tušu pieštas darbas, kuriame vaizduojama Vilniuje stovėjusi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, sukurtas kaip ciklo, skirto Kauno ir Vilniaus senamiesčiams, kūrinys. Prof. V. Landsbergis teigia, kad jo tėvas atsiminimuose yra aprašęs kuriozinę situaciją, kaip įsigijo visą ciklą. „Užsukęs į prieškariu Kaune surengtą parodą mano tėvas pamatė, kad centre stovi dailininkas ir su kažkuo ginčijasi. Priėjęs suprato, kad Kauno burmistras Jonas Vileišis nesutinka Kaziui Šimoniui mokėti už darbų ciklą tiek, kiek šis prašo. Autorius skundėsi, kad pats įrėmino darbus, o burmistras piešinius nori pirkti tik už įrėminimui išleistos sumos kainą. Tuo metu priėjo mano tėvas ir išrašė čekį, nusipirko visą ciklą“, – juokėsi prof. V. Landsbergis. Pasak jo, tėvas atsiminimuose rašė, kad Kauno burmistras tada supyko, jog V. Landsbergis-Žemkalnis nupirko visą K. Šimonio tušu pieštą ciklą.

Muziejaus nuotr.

Dovanotą K. Šimonio darbą V. Landsbergis vertina kaip dailininko fantaziją, sukurtą remiantis ne itin preciziškais XIX a. atvaizdais, mat XX a. pradžioje Valdovų rūmų vietoje net griuvėsių nebebuvo išlikę. Ir iš tikrųjų, K. Šimonio piešinys labai artimas Vilniaus dailininko Ivano Trutnevo (1827–1912) Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ir Aukštutinės pilies griuvėsių atvaizdui, kuris 1874 m. buvo paskelbtas Pompėjaus Batiuškovo (1811–1892) ideologizuotame albume „Rusų senovės paminklai Vakarų gubernijose“. Šis leidinys buvo plačiai žinomas ir tarpukario Lietuvoje, ir to meto lietuvių išeivijoje JAV. Apie 1920 m. identišką Vilniaus pilių su Valdovų rūmais motyvą savo patriotiniame plakate panaudojo ir Augustinas Laukžemis.

Projektas gimė iš meilės, tėvui svajojant apie Vilnių.

Kitas Valdovų rūmų muziejui dovanotas piešinys – Vytauto Landsbergio-Žemkalnio sukurtas „Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos bandymas“. V. Landsbergis-Žemkalnis – vienas žymiausių XX a. Lietuvos architektų ir inžinierių, kurio gyvenimas ir kūryba atspindi ištisą modernizmo epochą. Jis sukūrė daug projektų modernizuojant tarpukario Kauną ir kitus Lietuvos miestus bei miestelius, vadovavo 1939 m. atgauto Vilniaus pertvarkymui ir Katedros aikštės rekonstrukcijos darbams, buvo 1941 m. Laikinosios vyriausybės ministras. Baigiantis karui architektas emigravo į Vokietiją, vėliau – į Australiją. Ten, pasak prof. V. Landsbergio, turbūt prisimindamas planuotus darbus Lietuvos sostinėje, žymėdamasis idėjas, V. Landsbergis-Žemkalnis ir nupiešė galimą Valdovų rūmų atstatymo projekto eskizą. „Projektas gimė iš meilės, tėvui svajojant apie Vilnių“, – sako prof. V. Landsbergis. Beje, šiame Valdovų rūmų piešinyje aiškiai matomas ir V. Landsbergio-Žemkalnio, kaip architekto ir modernisto, braižas, nes autorius siekia netaisyklingam pastatui suteikti daugiau architektūrinės logikos ir taisyklingumo.

Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus dr. Vydo Dolinsko teigimu, abu prof. V. Landsbergio dovanoti kūriniai atsidurs nuolatinėje ekspozicijoje – I maršrute, pristatančiame Valdovų rūmų archeologinį paveldą, istorinę ir architektūrinę raidą.