Nuo to laiko oficialiai skaičiuojama Jaunimo teatro veiklos pradžia. Šiai sukakčiai paminėti rengiama ilgamečio Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio dokumentinio filmo „Valstybinio jaunimo teatro metraštis 2005–2015“ penktosios dalies peržiūra.

Valstybinis jaunimo teatras oficialiai įkurtas 1965 m. sausio 29 d. Iš pradžių pavadintas Jaunojo žiūrovo teatru ir tik vėliau, paties kolektyvo iniciatyva, gavęs dabartinį teatro vardą, savo veiklą pradėjo pamažu. Pirmiausia reikėjo sutvarkyti teatro repeticijų patalpas, kuriomis turėjo virsti Vilniaus gatvėje stovintys Mažieji Radvilų rūmai (dabar ten įsikūręs Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus), surinkti kūrybinę grupę ir nuspręsti, kokiu spektakliu prisistatyti jaunajai sostinės publikai. Visi šie darbai buvo patikėti režisierei A. Ragauskaitei, kuri nieko nelaukusi paskelbė aktorių atranką. Režisierė sugebėjo iš visų Lietuvos kampelių surinkti ir suformuoti ypatingai stiprią, vėliau ne vieną dešimtmetį teatro vardą garsinusią trupę.

Pirmojo spektaklio repeticijose dalyvavo: Rolandas Butkevičius, Leonas Ciunis, Birutė Didžgalvytė, Nijolė Gelžinytė, Algirdas Grašys, Ferdinandas Jakšys, Rimgaudas Karvelis, Regina Kazlauskaitė, Valerija Marcinkevičiūtė, Saulius Sipaitis, Laimutė Štrimaitytė, Elvyra Žebertavičiūtė ir kiti, ilgainiui tapę ryškiausiais Jaunimo teatro aktoriais.

„Pirmąjį Jaunimo teatro spektaklį lydėjo šventiškas vilniečių šurmulys, teatrinės sensacijos aura, geranoriški linkėjimai visam kolektyvui, režisierei, o visų didžiausią susižavėjimą kėlė itališkojo renesanso paveikslai scenoje, kuriuos pagal Ambrogio Lorenzetti ir Piero della Francesca tapybą į sceną perkėlė Sankt Peterburgo menų akademijos auklėtinis scenografas Igoris Ivanovas, padėdamas režisierei ir aktoriams kurti gyvą, šurmulingą, teatrališkai šventišką saulėtos Italijos nuotaiką“, – vis dar gyvą įspūdį iš pirmosios teatro premjeros, įvykusios tuometiniuose Profsąjungų kultūros rūmuose, atmintyje saugo teatrologė Gražina Mareckaitė, teatre dirbusi Literatūros skyriaus vedėja.

Ilgametis teatro aktorius R. Karvelis pirmajame spektaklyje atliko Kapulečio vaidmenį. Prieš kelerius metus už gyvenimo nuopelnus „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas aktorius savo dalyvavimo pirmajame spektaklyje nesureikšmina. Žymus menininkas teatro scenoje sukūrė per šimtą įvairiausių vaidmenų, kurie jam atnešė ypatingą publikos pripažinimą. Ekstravertiški, charakteringi, lengvo šaržo nusmailinti vaidmenys lipte lipo prie linksmo aktoriaus būdo. Žiūrovai, net ir pasibaigus spektaklių gyvavimo laikui, dar ilgai prisimindavo nemarias R. Karvelio dažnai improvizacijos įkarštyje gimusias replikas ar intonacijas. „Koks velnias nešė mane į tą galerą...“ – tai frazė, kurią vis dar tenka išgirsti nebūtinai su teatru susijusiuose kontekstuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad dar 1969 m. pirmąkart šią repliką ištarė būtent R. Karvelis, o tiksliau – jo sukurtas Žerontas spektaklyje „Skapeno klastos“ (rež. Vytautas Čibiras).

Aktorius neslepia: teatras – tai jo didžioji meilė ir aistra. Akivaizdus to įrodymas – jau penktasis dokumentinis filmas, trumpai nušviečiantis Jaunimo teatro istorijos vingius 2005–2015 m. laikotarpiu. Filmo autorius paruošė pasakojimą apie teatro gyvenimą, kurio metu buvo sukurti itin reikšmingi, įvairias Jaunimo teatro kryptis reprezentuojantys režisierių Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno, Vido Bareikio spektakliai. Į devintą dešimtį įkopęs menininkas pats įgarsino filmą ir sudėliojo visus jame minimus faktus.

Nors paskutinė filmo dalis uždaro metraščio ciklą, R. Karvelio, kaip kino kūrėjo, planai tuo nesibaigia. „Per tiek metų yra surinkta labai daug medžiagos. Ateityje norėčiau parodyti filmą, kurį bus galima žiūrėti tik patiems teatralams, nes esu užfiksavęs labai daug ir tikrai įdomaus teatro užkulisių gyvenimo. Susitikimai su žiūrovais, šventės, meilė, net laidotuvės – mano archyvuose yra visko!“ – pristatydamas ankstesnes filmo dalis, yra kalbėjęs R. Karvelis.

Dokumentinio filmo peržiūra numatoma gegužės 27 d., 17 val., Didžiojoje teatro scenoje.