Ši klasikinė  pjesė – apie jausmus, kovą tarp žmogiškojo orumo ir politinių ambicijų. Apie tai, kaip tuščios ambicijos sugriauna, sunaikina žmogų ir jis lieka vienas.

Grįžimas prie žmogaus

Pirmą kartą „Marija Stiuart“ pastatyta 1800 m. Vokietijoje, Veimaro teatre, kuriame dirbo F.Šileris. Lietuvoje pirmasis šią pjesę pastatė Borisas Dauguvietis 1935 m., pagrindinį vaidmenį patikėjęs savo žmonai Nelei Vosyliūtei. Įdomu tai, kad režisierius A. Areima yra garbingo apdovanojimo – Boriso Dauguviečio auskaro – laureatas.

Jau trečią F. Šilerio pjesę statantis A. Areima sako, jog grįžimas prie Šilerio – tai grįžimas prie žmogaus.

„Šileris yra idealistas. Jis ieško žmogiškumo, tikro žmogaus. Idealo. Kartais aš pasiilgstu tikro žmogaus. Norisi pažvelgti į tą idealų žmogų, paieškot žmogiškumo, kurį mes sunaikinom. Paieškot jausmų, kurie yra idealizuoti, sustiprinti, kuriuos mes galime tik įsivaizduoti, bet gyvenime jų nerasime. Tik pas Šilerį“, – sako A. Areima, statantis pjesę apie dviejų karalienių – Škotijos Marijos Stiuart ir Anglijos Elžbietos – konfliktą, kuris pasibaigė žiauriu nuosprendžiu Marijai – galvos nukirsdinimu.

Ši istorija – apie žmogaus didybę ir nesusitaikymą su netobulais gyvenimo dėsniais, kuriuos padiktuoja valdžios galia, pavydas, ambicijos.

„Šilerio kūryba mane pravalo – kaip miškas, kaip meditacija. Norisi  paprastumo ir grynumo: miško, jūros, paukščių, upelio čiurlenimo. Norisi lietaus. Norisi paprastų dalykų – žmogiškumo. Statydamas Šilerį vėl kažką savyje atrandu. Ir kiekvieną kartą pradedu visus mylėt”, – pripažįsta režisierius.

„Teatras yra žaidimas”

A. Areima – ne tik „Marijos Stiuart“ režisierius, bet ir scenografijos autorius. Šį kartą kurdamas scenografiją jis norėjo sukurti kalėjimą ir įkalinti abi karalienes, visus pjesės veikėjus.

„Man svarbiausia buvo sukurti kalėjimą. O kas jį sukuria? Laisvės apribojimas: keturios sienos ir langas, jis yra laisvės viltis, pro kurį žiūrėdami ilgimės to, ko netekome. Tai ir mano scenovaizdis – pilkos sienos ir vienas didžiulis vilties langas“, – teigia jis.

Pasak A.Areimos, „šiandienos pasaulyje daugumos žmonių gyvenimas yra tapęs kalėjimu. Komunikacijų priemonės tobulėja, bet mes tolstam, daromės vieniši: vienas prieš kompiuterį, vienas prieš save. Man atrodo, mes bijom savęs. Bėgame nuo savęs. Tokiu būdu gyvenimas ir tampa kalėjimu”.  Paklaustas, ar žmogui įmanoma ištrūkti iš kalėjimo, režisierius atsakė: „Aš  ištrūkstu iš kalėjimo kurdamas spektaklius. Žaisdamas  žaidimus. Nes teatras yra žaidimas“.

Užduotis – užduoti klausimus

Tuo tarpu aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis sako, jog „teatro užduotis – užduoti klausimus, į kuriuos žiūrovas pats galėtų bandyti ieškoti atsakymų. Vienas pagrindinių klausimų šioje pjesėje – kiek manipuliuojama žmogumi ir kokios gali būti manipuliacijos pasekmės?

„Šiandien mumis manipuliuoja žiniasklaida, politikai, ir tragedija įvyksta, kai nebeatsirenki, kas tikra, o kas – manipuliacija. Spektaklis leis pamąstyti,  kas vyksta su žmonėmis, kai prasideda manipuliacija“, – sako V. Rumšas jaunesnysis.

Aktorė Elžbieta Latėnaitė spektaklyje kuria Anglijos karalienės Elžbietos vaidmenį. Ji atvira: Elžbieta jai vis dar paslaptis ir ji vis dar jos ieško. „Gyvenime gal taip nebūna, kad viename žmoguje sukondensuotos vienos savybės, o kitame – kitos. Bet čia toks pasirinktas kelias. Tai – labai įdomu“, – kalba aktorė.

E. Latėnaitė sako, jog šis vaidmuo jai vienas sunkiausių ir vienas lengviausių, kuriuos teko vaidinti: „Šis vaidmuo man reiškia vaidinti kažką labai tolimo ir tuo pačiu metu itin artimo. Jis reiškia malonę ir garbę dirbti su itin talentingais žmonėmis – mano kursiokais. Jis reiškia gelminę kelionę į dviejų Elžbietų vidų. Elžbietos Karalienės ir Elžbietos – mano kuklaus asmens. Šis vaidmuo mane nukelia į vaikystę, kai ne retai kas nors sužinojęs mano vardą pašiepdavo: „Pirmoji ar antroji?“ Pabuvusi karalienės kailyje labai džiaugiuosi, kad ja negimiau“.