„Lietuviškoji Nora eina iš kartos į kartą. Gal ją vėl kas vaidins (lietuviškai!) už dvidešimties metų... Tegul ji vis tobulėja“, – M. Mironaitė rašė Rūtai Staliliūnaitei.

M. Mironaitė – aktorė, primadona, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia Lietuvos teatro šimtmetį. Dirbo su pirmaisiais profesionalaus lietuvių teatro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku. Tai aktorė, kurios charizmą ir išskirtinį talentą liudija daugelis jos amžininkų – teatralų ir žiūrovų, o jos dramatiško asmeninio gyvenimo istorija apipinta daugybe gandų ir legendų.

M. Mironaitės sukurtas Noros vaidmuo klasikinėje Henriko Ibseno pjesėje „Lėlių namai“ (pirmąsyk – Vilniaus miesto teatre 1942 m., režisierius R. Juknevičius; antrą kartą – Vilniaus rusų dramos teatre 1959 m., režisierius Leonidas Lurjė) įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip vienas įdomiausių ir ryškiausių aktorės kūrybinių darbų.

Spektaklis sukurtas kaip dokumentinė mozaika iš M. Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu, jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, H. Ibseno pjesės „Lėlių namai. Nora“ ištraukų, taip pat aktorės amžininkų – dukters Dagnės Jakševičiūtės, Laimono Noreikos, Juozo Baltušio, Prano Treinio, R. Staliliūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų prisiminimų fragmentų.

M. Mironaitė apie teatrą:

Nebėra tyrumo, didelių siekimų... Anksčiau teatro liga buvo patosas, deklamacija. Dabar ateina kita – prastumas, akademinio liga. Apskritai su giliausiu liūdesiu darau išvadą, kad dabar režisieriaus, ne aktoriaus epocha. Retame spektaklyje aktorius turi progą išsisakyti, nes pas režisierius – daug iš galvos, mažai iš širdies...

Ko manęs nestabdot? Kad aš priešų daugiau įsigyčiau? Kodėl negaliu patylėti. Arba pasakyti: visi akademinio artistai labai talentingi ir gerai vaidina. Viskas. Dabar sakys, oi, kaip apie save gerai manau...