Kaip sako pati menininkė, „Nebūtina vaizduoti kaukes tapyboje, kad atskleisti santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (kaukės ar savi izoliacijos pagalba) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį. Mane domina ne tik kaukė, bet kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis.“

J. Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą, nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma.

Vilniaus rotušės nuotr.

Paveiksluose J. Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą,  bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.

Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis.

Dabar J. Kyzikaitė kviečia į „Maskaradą“ Vilniaus rotušėje, kur pirmojo aukšto salėje rodomi piešiniai – pokylio užkandis prieš pradedant šventę, o pakilus laiptais į viršų patiekiamas pagrindinis maskarado patiekalas – didelio formato tapybos kūriniai.

Ir kaip netikėta visi parodos lankytojai bus puotos dalyviai, nes ateis pasiruošę: užsiregistravę ir su kaukėmis, kaip pridera maskaradui. Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, J. Kyzikaitė eilinį kartą pasitelkia ironiją, įprasmina vietą, laiką ir kviečia žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matysime miško, naminius ir egzotinius gyvūnus, taip pat žmones ir įvairias jų kaukes: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio.  Panašu, kad gyvūnų emocijas (kaukes) menininkė lengvai leidžia matuotis kiekvienam iš mūsų. Paradoksas, kad parodos lankytojai ateis su kaukėmis apsisaugoti nuo viruso, tačiau akivaizdu, kad šioje parodoje menininkės tikslas nukreipti dėmesį nuo realybės ir įsijausti į pokylio atmosferą, kuriame irgi viskas tikra ir iš realybės. Kaip teigia J. Kyzikaitė, nepatinka ji liūdnojo tapytojo įvaizdžio šalininkams, nes jos kančios lieka studijoje. Todėl paroda ir susitikimas su lankytoju savaime uždeda kitą kaukę ir kviečia švęsti.

Tapytoja J. Kyzikaitė meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta dešimtyje autorinių ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. J. Kyzikaitė tapo pirmos vietos laureate konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“, 2018 m. jai suteiktas meno daktaro laipsnis. Menininkė aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Jau dešimt metų J. Kyzikaitės kūrybą atstovaujanti galerija „Meno niša“ pristatė ją meno mugėse Vienoje, Budapešte, Kelne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vilniuje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ muziejus Vokietijoje ir privatūs kolekcionieriai.

J. Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai, ar ji pati. Tačiau  paskutiniu  metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Tapomas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai, tarsi prabangūs barokiniai gobelenai – itin tinkami rūmų ar Rotušės aplinkai.

J. Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su nieko, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau grįžtant dešimtmečiu atgal, pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui. Jos kūriniuose analizuotos tiek emigracijos, prievartos temos, ritualai, apeigos, baimė, juoko prigimtis, menininko statusas, ar kitos ne itin malonios temos. Tačiau ryškios spalvos, dekoratyvi juoda linija, teatrališkos detalės, mistifikuoti pasakiški siužetai paverčiančia paveikslus butaforiniu t. y., netikru pasauliu; paveikslai, jų istorijos tarsi pridengti kaukėmis, o jų supratimas priklauso nuo žiūrinčiojo patirties, pavyzdžiui, vaikas kūrinius matys visiškai kitaip, nei suaugęs.