Dažnai akcentuojama, kad V.Marcinkevičius jau dešimtmetį tapo Danijos karališkąją šeimą. Tačiau tai tik viena detalė iš jo kūrybinio gyvenimo. Jo sėkmės istorija – nuo Skandinavijos šalių iki Jungtinių Arabų Emyratų, Pietų Afrikos Respublikos, Japonijos.

– Atsimenate savo pirmąjį kūrinį?

– Tai toks teatrališkas motyvas apie liūdesį ir užuojautos nebuvimą – mergaitė, tempianti šunelį, ir iš tamsos besišaipančios žmogystos, 50 x 80 formato. Nutapiau jį dailės mokykloje 1987 ar 1988 m. Kažkur namuose tebėra stelažuose.

– Atpažintumėte jame savo braižą?

– Elgesys su dažu, profesionalumas tikrai pasikeitęs. Iš pradžių atrodė, kad didelio formato suvaldymas – tai kažkas unikalaus ir neįgyvendinamo. Nueitas kelias visas tas baimes paliko toli už nugaros. Bet melancholiška tema, mąstymas apie nūdieną ir mus supantį pasaulį niekur nedingo. Aišku, dabartiniuose darbuose jis gilesnis, globalesnis, ne toks tiesmukas kaip 18-mečio.

– Kiek jums svarbios jūsų ištakos? Kūryboje grįžtate prie jų?

– Mano brolis labai paniręs į genealogiją, bando suburti giminę, ieškoti trūkstamų grandžių. Pats tuo neužsiimu, bet rėmimasis į šeimą, praeitį, į visa tai, iš ko esame atėję, duoda stiprybės eiti į priekį. Man svarbu tai perteikti kūryboje.

Turėjau laimę fiziškai, realiai būti su seneliais, ir kai kalbame apie mano požiūrio į gyvenimą formavimą, jis yra ir iš ten. Abi močiutės man davė absoliučią meilę, seneliai buvo šaltesni, bet anuomet tai buvo natūralu. Jų gyvenimas nebuvo labai linksmas – reikėjo mąstyti, kaip išgyventi, kaip išgelbėti šeimą. Su mumis, anūkais, jie nepolitikuodavo, daug kas buvo nutylima. Pionieriškame amžiuje, atsimenu, matant dėdes, palinkusius prie "Amerikos balsą" transliuojančių radijų, man, auklėtam sovietinės mokyklos, net kildavo pasipriešinimas. Bandydavau aiškinti, bet jie nesiveldavo į diskusijas – kad nepasigaučiau citatų, neišneščiau iš namų.

– Leisdavote pas senelius vasaras?

– Vieni gyveno Petrašiūnuose Kaune, kiti – Kaišiadorių rajone, Medinų kaime, tiksliau vienkiemyje. Ten man būdavo labai vieniša. Klasės draugai grįžę pasakodavo, kaip per vasarą kaime bėgiodavo gatvėmis, dūko, o pas mus jokių gatvių, tik du prūdai ir penki vienkiemio pastatai. Bet dabar sakau, kad vienatvėje kūrybiškumas skleidžiasi – gali ant rąsto sėdėti ir žaisti, kad esi raitelis. Ir tie begaliniai toliai, matomi nuo kalnelio, ir tas laukimas... Motyvas, kad vis žiūriu nuo kalnelio, ar nepamatysiu mamos, išnyrančios iš už miško su statybiniu gaziku, iki šiol labai ryškus. Vienaip ar kitaip tokios patirtys formuoja požiūrį, turi įtakos pasaulio suvokimui.

– O kiek jus formavo Kaunas?

– Esu gimęs ir augęs penkiaaukštyje Aukštuosiuose Šančiuose. Nors visa mūsų žaidimų erdvė buvo "už namo" – laukinės pievos, didžiulis šlaitas Nemuno link, laikėme save tikrais asfalto vaikais, kaimiečiais būti nenorėjome.

Kiek save atsimenu, piešdavau (iš pradžių kaire ranka, kol mokykloje neperlaužė), lipdydavau iš plastilino. Man patiko taip leisti laiką, pačiam kurti įsivaizduojamą pasaulį.

16-os įstojau į tuometį Stepo Žuko dailės technikumą. Tai buvo įdomi vieta tiek istorine, tiek geografine prasme – pirmas M.K.Čiurlionio muziejus, mistiškas, paslaptingas Pelėdų kalnas. Intrigavo ir pati institucija. Tarp vyresniųjų tebesklandė istorija apie išvaikytą Krišnos judėjimą, nukentėjusius mokinius. Mokykla buvo stebima, jau paliesta saugumo. Mama to baiminosi, bet kartu ir labai norėjo išleisti mane į meno pasaulį. Ji buvo meniškos prigimties, norėjo studijuoti architektūrą, net mokėsi piešimo pas Antaną Žmuidzinavičių, bet taip ir neišdrįso siekti savo svajonės. Pasirinko ne architektūrą, o statybinius mokslus, bet noras, kad kultūros, kūrybos pasaulis pasiektų jos vaikus, niekur nedingo.

Mama buvo didelė aktyvistė, organizuodavo klasės išvykas į teatrą, ekskursijas prie piliakalnių. Labai abejoju, ar dabartiniai vaikai pamato tiek su Lietuvos istorija susijusių vietų, kiek aplankėme mes. Šūkių "Už Lietuvą" nebuvo, bet nuvažiuoji prie Vytauto Didžiojo paminklo, kuris štai stovi nenugriautas, pasidarai nuotrauką. Lie-tu-va! – skanduoji su publika Justino Marcinkevičiaus "Mažvydą". Dabar turime daug skambių žodžių – patriotinis auklėjimas, edukacija. Anuomet buvo tylioji edukacija – viskas paslėpta po sumuštiniais ir karšta arbata, bet vaikai nuvežami ten, kur reikia. Tai veikė labai stipriai.

Kalbant apie menines įtakas, daug davė pats stepžukis. Ir ne tik man. Kai pasižiūri ryškiausių Lietuvos tapytojų biografijas, nemažai menininkų yra "iššovę" iš Kauno aplinkos – Jonas Gasiūnas, Ričardas Vaitiekūnas, Arūnas Vaitkūnas, Edmundas Saladžius, Laima Drazdauskaitė, Audronė Petrašiūnaitė... Nuo mokyklos laikų įpratau pats, be mokytojų už nugaros, lankyti parodas. Savaitgaliais traukdavau į miestą, apsukdavau vis tą patį ratą – Laisvės alėja iki Parodų rūmų ir atgal namo.

Iš Kauno išvažiavau 1989-aisiais, kai įstojau į Vilniaus dailės akademiją.

– Šie miestai – kaip du skirtingi pasauliai. Kaip prisitaikėte?

– Juose nugyvenau visiškai skirtingus etapus. Kaune – augimo, formavimosi, atsargaus apsičiupinėjimo, Vilniuje – brandos visomis prasmėmis, tad netapatinu savęs nė su vienu. Už šalies ribų prisistatau kaip lietuvių kilmės menininkas.

Gana ilgai Vilnius man buvo kitoks. Iki tol galvojau, kad kaip Kaune, taip ir visur Lietuvoje. Pasirodo, ne. Labiausiai stebino ne lietuvių kalba Vilniaus autobusuose ir troleibusuose. Turėjau priprasti prie naujos garsinės aplinkos, kaip ir prie didesnės koncentracijos, kitokio intensyvumo, tempo. Apsibrėžiau savo erdvę – Bernardinų sodas, Vilnelė, akademija, bendrabutis Bokšto gatvėje, susidėliojau parodinius taškus. Toks Vilnius man yra iki šiol – tik Senamiestis, o priemiesčiai – svetima teritorija. Nežinau, ar nepažinodamas miesto galiu laikyti save tikru vilniečiu.

Atsimenu tą laikinumo jausmą, lydėjusį studijų metais. Buvo lūžio metas, ir atrodė, kad viskas griūna. Studijuoju tapybą, o galerijų nėra, teatrai užsidarę, šalti. Gyvenau emigracinėmis nuotaikomis, galvojau, reikia bėgti iš čia kuo toliau, nes čia nėra jokių galimybių išgyventi.

– Kas gąsdino labiausiai?

– Dar vaikas vaikščiodamas po senelių sodybą finansiškai mąsčiau – keturi namai, prūdai, kaip jie galėjo visa tai susikurti? Mano tėvai visą gyvenimą turėjo pinigų benzinui, o aš svarsčiau, iš ko įsipilčiau aš, jei turėčiau mašiną. Stipendija tada buvo penki doleriai. Nedavė ramybės mintis, kaip teks gyventi po studijų – grįžti pas mamą į butą, eiti į sodą? Finansiškai nemačiau jokių perspektyvų. Suprantu dabartinius ekonominius emigrantus – išvažiavęs ten pajunti finansinę ramybę, jautiesi stabiliai ir saugiai.

Mes irgi buvome prisiskaitę apie naftos platformas Norvegijoje, svajojome apie ten mokamus didelius atlyginimus. Bet tada atsirado legalus kelias padirbėti Anglijos fermose. Visi studentai pajudėjo ten, nuvažiavome ir mes braškių skinti. Parsivežiau keturis tūkstančius svarų – fantastiški pinigai mums, atvažiavusiems iš "žvėrelių" pasaulio. Butas Vilniaus senamiestyje tuo metu kainavo dešimt tūkstančių dolerių, Užupyje – penkis.

Gana ilgai Vilnius man buvo kitoks. Iki tol galvojau, kad kaip Kaune, taip ir visur Lietuvoje. Pasirodo, ne.

Ta kelionė tapo gera pamoka. Žemės ūkio darbų nekenčiau nuo tada, kai mama sode versdavo ravėti. Supratau, kad kai labai reikia, galiu vergauti, ištvermingai lenkti nugarą, bet tai ne man. Užsikabinau už kitų dalykų. Šalia juodo darbo buvo kultūriniai atradimai. Savaitgaliais keliavome po šalį, ėjome visur, kur nereikia pirkti bilietų. Nepažįstama šalis, kita kultūra, nelabai suprantama kalba, ypač škotų dialektas. Nacionalinė galerija, "Tate Britain", Nacionalinė portretų galerija – man, iki tol mačiusiam tik Mykolo Žilinsko galeriją su senąja daile, tai buvo absoliutus šokas. Pirmas išvykimas į užsienį, pirmas susidūrimas su pasauliniais meno šedevrais.

Sukilo jauno menininko ambicijos. Prisimenu, užėjome į galeriją Oksforde, o man tokia mintis: galėtų ir mano čia kabėti. Ir ji neapleido. Vis sukau galvą, kaip pasiekti tas sienas, kaip prasimušti į Vakarų pasaulį. Kiekvienu momentu ieškojau šansų ištransliuoti savo kūrybą kuo toliau.

– Tai įvyko labai greitai. Kas jums padėjo?

– Akademijoje, atsimenu, diskutavome apie menininko darbą, kūrybinį intensyvumą, ir prof. Raminta Jurėnaitė pasakė tokią mintį: gyvenime gali taip nutikti, kad tavo dirbtuvės duris netikėtai pravers koks nors kuratorius, ekspertas ar žinovas, ir tu kiekvienu momentu turi būti pasiruošęs realiai parodyti ne tris darbus, o dvidešimt ar trisdešimt. Nes kitos tokios galimybės gali ir nebūti.

Supratau, kad turiu dirbti šią dieną, šį momentą ir nieko neatidėlioti ateičiai. Tapiau didelio formato paveikslus. Nors, žiūrint ūkiškai, tas tikrai neapsimokėjo – sąnaudos didelės, o viską statai prie sienos. Tuo metu akademijoje galėjai praslysti ir nieko neveikdamas. Buvo studentų, kurie per visus studijų metus drobės taip ir neužsitempė. Ir net baigė visai neprastais balais. Mane tas glumino.

– Ir kas buvo tas žmogus, užėjęs į jūsų studiją?

– Taip, sutikau žmonių, kurie man davė labai daug žmogiškąja prasme, bet jie nebuvo nei kažkokios svarbios institucijos vadovai, nei įtakingi meno pasaulio atstovai. Jie ne tik užėjo į mano studiją, užėjo ir į patį gyvenimą.

Prisimenu, užėjome į galeriją Oksforde, o man tokia mintis: galėtų ir mano čia kabėti. Ir ji neapleido.

Su danų kolekcininkų pora Dennis ir Elisabeth Nande susipažinau 1997-aisiais. Tuo metu jie buvo apsistoję Vilniuje, nes Dennis dirbo danų švietimo ministerijos Lietuvoje vykdomame projekte. Pirmas apsilankymas mano studijoje Užupyje padarė jiems neišdildomai baugų įspūdį. Iki šiol prisimena patekę į čigonų kiemą, keistą butą su dviem jaunais žmonėmis ir kraupiais paveikslais, besipainiojančiu po kojomis šunimi. Bėgo iš ten neatsigręždami!

Mano paveikslai Dennio nesužavėjo, bet jis pažiūrėjo į mane kaip į profesionalą ir paprašė nutapyti jo žmonos portretą. Profesorius Vladas Karatajus studentams kartodavo: būsite ar nebūsite tapytojais, bet portretus tapyti išmokite – bent bus iš ko pragyventi. Tada negalvojau apie tai rimtai, bet atėjo metas, kai portretų tapyba tapo reikšminga mano kūrybos dalis.

Dabar Dennio ir Elisabeth namai pilni mano kūrinių, tarp jų užaugo jų anūkai. Bet mano aliejinės tapybos darbai buvo pirmieji jų namuose atsiradę originalai, nuo tada jų kolekcionavimas tapo labai intensyvus. Prieš dešimtmetį jie atidarė privačią galeriją "Galleri Nande", kurioje pristatomas šiuolaikinis lietuvių menas. Tad ši pažintis tiek man, tiek jiems buvo nepaprastai reikšmingas gyvenimo įvykis.

Kalbėdamas apie pradžią būtinai turiu paminėti ir "Galleri NB". Su šia viena stipriausių Danijos meno galerijų pradėjau dirbti 1999 m. Ji mane priėmė tokį, koks esu su visais savo darbais. Tas bendradarbiavimas man leido į Europos Sąjungą įstoti anksčiau, nei įstojo pati Lietuva.

– Užimate labai stiprias pozicijas Skandinavijos šalių meno rinkoje, jau dešimt metų tapote Danijos karališkąją šeimą. Jūsų sėkmės istorija išsiplėtė ir į kitas šalis – Jungtinius Arabų Emyratus, Pietų Afriką, Japoniją... Pasakodamas ją vis minite angelą sargą, jo motyvai atsikartoja ir jūsų paveiksluose. Kas jus saugo?

– Jaunystėje galvojau, kad tapyti angelus – visiška tragedija, saldžiau nieko negali būti. Į mano darbus jie atėjo po mergaitės, kurios portretą tapiau, žūties. Tai buvo didelis sukrėtimas, nuvedęs į apmąstymus apie tai, kas mus saugo, kada ir kodėl. Taip atsirado mėlyni, dideli, tarsi akmeniniai, bet perregimi angelai su mergaitės motyvu, jie dalyvauja kaip personažai tai vienoje, tai kitoje istorijoje. Angelą su korsetu nutapiau taip pat iš liūdno konteksto – po to, kai dukra patyrė stuburo traumą.

Nekeliu ant debesų, neteigiu tikėjimo, bet įvedu sau tokią liniją į kūrybą ir gyvenimą. Galvodamas apie savo angelą sargą, prisimenu senelius. Jie mano mintyse ne tik Vėlinių dieną. Kai dar buvo gyvi, jausdavau atsakomybę jiems. Mano darbų seneliai nematė, tiesiog prasilenkėme su tuo laike, bet, atsimenu, jau studijuodamas ir gerai galvodamas apie save, tapau kokį provokuojantį paveikslą, ir staiga ateina mintis: o ką pasakytų močiutė, nugyvenusi sunkų gyvenimą, tam tikra prasme išleidusi mane į mokslus? Turėjau sau atsakyti į tokius vidinius moralės klausimus. Kaip atsakiau? Manau, kad teisingai – turiu tapyti tai, kas tuo metu svarbu. Nes tapyba – tai momento transliavimas, reikia skubėti tai padaryti. Kitaip idėja numirs arba ją realizuos kažkas kitas.

– Praėjusių metų gruodžio 29-ąją jums sukako 50 metų. Tą dieną Vilniuje atidarėte parodą "Moonstruck" ("Mėnulio pilnatis"). Galbūt kažkas tikėjosi jūsų kūrybos retrospektyvos, bet išvydome pačius naujausius darbus, vienas iš jų į parodą atkeliavo tiesiai iš studijos, dar neišdžiūvusiais dažais. Neturėjote pagundos pristatyti viso to, ką esate sukūręs per gyvenimą?

– Nemanau, kad jubiliejinė paroda turėtų būtų išskirtinė, specialiai šventinė. Pasirinkau jai abstrakčią temą apie idėjų gimimą, apie jų gaudymą ir transliavimą, ji nesusieta nei su mano biografija, nei su kūrybos etapais. Tiesa, galvojau ir apie tokią parodą, bet sudėlioti ją nuo pirmo savarankiško dailės kūrinio iki dabar būtų sudėtingas bibliografinis darbas.