„Dailininkas nemėgo aiškinti savo darbų, nustatyti ribų. Tai, kas pavaizduota ir kas suvirpina stebinčiojo širdies stygas, veikiausiai nereikalauja paaiškinimo – viskas kyla iš vidaus“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto alumnė, Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantė Rugilė Danilevičiūtė, tyrinėjusi M. K. Čiurlionio kūrybos ir gamtos sintezę.

– Praėjus 150 metų nuo M.K. Čiurlionio gimimo, jo kūryba vis dar aktuali. Kodėl?

– M. K. Čiurlionio kūryba kupina žmogiškosios išminties, todėl yra amžina, nemari. Dailininko paveiksluose atsiskleidžia įvairios temos: archajiškas ir mitologizuotas gamtos pasaulis, žmogaus ir gamtos dvasinis ryšys, transcendentinė tikrovė, neaprėpiamos kosmoso platybės. Šie dalykai neabejotinai išlieka aktualūs ir XXI a. Savo laiku M. K. Čiurlionis domėjosi poezija, filosofija, gamtos mokslais ir kt. Taigi menininkas buvo labai įvairiapusė, šiuolaikiška asmenybė, neišsiteko siaurose vieno dalyko ribose – pirmiausia, žinoma, jis kūrė muziką, vėliau ėmėsi plunksnos, teptuko ir net fotoaparato.

Daugiau nei prieš 100 metų sukurti M. K. Čiurlionio paveikslai ir šiandien mums siunčia svarbią žinutę apie žmogaus bendrystės su gamta svarbą, suvokiant ją kaip neįkainojamą vertybę. Mokslas rodo, kad augalai yra jaučiantys dalykai, – jie suvokia šviesą, kvapą, lytėjimą, vandenį ir dar daugiau. Jie gali mokytis, prisiminti ir bendrauti.

Sykiu reikia pridurti, kad dabar gyvename įtemptu laiku. Pasaulis sparčiai keičiasi ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, tampame daugelio širdį draskančių įvykių – humanitarinių krizių, klimato atšilimo – liudininkais. Gyvendami nuolat besikeičiančių įvykių sūkuryje, per savo kūno receptorius neigiamai suvokiame gamtos ir žmogaus tarpusavio priklausomybę. Girdime nerimą keliančius planetos tvinksnius, svyruojantį jos kardiogramos vaizdą stebime per įvairius sklaidos kanalus.

Prasmės: anot R. Danilevičiūtės, daugiau kaip prieš šimtmetį sukurti M. K. Čiurlionio paveikslai ir šiandienos žmogui siunčia tą pačią žinią apie bendrystės su gamta svarbą. / R. Danilevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl jus sudomino M. K. Čiurlionis?

– 2023 m. rugpjūtį keletą dienų praleidau Druskininkuose, iš arčiau susipažinau su M. K. Čiurlionio vaikystę ir jaunystę menančiomis vietomis: Druskonio ežero pakrante, Raigardo slėniu ir Čiurlionių namų aplinka. Dailininkas dažnai sugrįždavo čia studentavimo laikais, buvo labai prisirišęs prie šių vietų. Esu dėkinga menotyrininkei Aušrai Česnulevičienei, kuri labai įtraukiai ir informatyviai papasakojo apie M. K. Čiurlionį ir jį formavusią aplinką. Sužinojau daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad Druskonio ežero pakrantėje tebestovi sena pušis, ant kurios menininkas mėgdavo sėdėti ir palydėti saulę. Menotyrininkės suorganizuota pažintinė ekskursija – žygis pėsčiomis į Švendubrę (ties ja yra Raigardo slėnis) padėjo man papildyti jau turimas žinias ir praplėsti savo supratimą apie M. K. Čiurlionio daugialypę asmenybę, jo santykį su etnografine Druskininkų aplinka ir ten gyvenusiais žmonėmis.

Maloniai nuteikė ši praktinė ir juslinė patirtis, t. y. vaikščiojimas kadaise dailininko išmintais takais, kur lankytoją pasitinka malonus pušų kvapas, vėjo gausmas pušų viršūnėse, kopimas į kalnelį, dzūkiškos pieskelės ir t. t. Visa tai buvo įaugę į M. K. Čiurlionio kraują ir įkvėpė įdomių, unikalių minčių jo kūrybai.

– Kaip gamta veikė M. K. Čiurlionį ir jo kūrybą?

– Gamtos poveikis jam tapo kertiniu akmeniu, teikė paguodos ir kūrybinio įkvėpimo. Druskininkų, jų apylinkių gamta ir papročiai – laidotuvių apeigos prie Druskonio ežero, motinos sekamos pasakos, gyventojų dainuojamos lietuvių liaudies dainos, pasakojimai apie Raigardą – visa tai nepaliaujamai žavėjo M. K. Čiurlionį, teikė estetinį malonumą ir maitino jo dvasią. Ši patirtis daug prisidėjo prie jo meniškos natūros formavimosi, įgalino kūrėją pajusti stiprų ryšį su gamta ir nuo jos neatsiejamomis liaudies tradicijomis. Visa tai vėliau atsispindėjo Čiurlionio paveiksluose simboliniais vaizdiniais kaip gyvenimo ar gamtos dinamiškumo, įvairiapusiškumo metaforos.

Ankstyvuoju M. K. Čiurlionio kūrybos tarpsniu (1903–1906) vyrauja sodriomis spalvomis alsuojanti gamta. Ji mistiška ir paslaptinga, neretai justi slogios nuotaikos ir būsenos – melancholija, liūdesys, nostalgiškas susimąstymas. Kaip jau minėjau, šiuo laikotarpiu menininkas mokėsi Varšuvos dailės mokykloje, kur užmezgė ryšius su simbolistinio sąjūdžio „Jaunoji Lenkija“ dailininkais, rašytojais. Semdamasis įvairių žinių iš šios meninės aplinkos (kuriai būdinga apokaliptinė atmosfera), M. K. Čiurlionis kūrė panašios tematikos, bet savitą meninį požiūrį skleidžiančius kūrinius. Brandžiuoju kūrybos tarpsniu (1906–1909) jis domėjosi lietuvių liaudies menu, tapė švelnesnių, subtilesnių, ramesnių spalvų, stilizuotus ir ornamentiškus paveikslus, savaip išreikšdamas ir susidomėjimą padavimais ir legendomis.

Liudininkė: senoji pušis ant Druskonio ežero kranto. / R. Danilevičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kuo M. K. Čiurlionio kūryba aktuali ir šiuolaikiniam žiūrovui?

– Kūriniuose vaizduojami gamtos motyvai yra universalūs dėl jų simbolinės išraiškos. Juos pasitelkdamas, menininkas nagrinėja egzistencines temas. Į savo paveikslus dailininkas įtraukia simbolius,  turinčius ypatingą reikšmę baltų tikėjime: saulė, mėnulis, žaltys, medis, kalnas ir kt. M. K. Čiurlionis, be abejo, neapsiriboja vien įprastu gamtos vaizdavimu – jis savuosius gamtos objektus mėgsta apibendrinti, savitai, originaliai perteikti kontempliatyvų artumą su supančiu pasauliu. Jis, kaip jautrią sielą turintis, gamtos pulsą jaučiantis menininkas, gilinasi į būties dichotomiškumą: gyvenimą ir mirtį, sąmonę ir pasąmonę, šviesą ir tamsą ir t. t.

M. K. Čiurlionis iš savo vidinio gyvenimo gelmių trykštančių šaltinių sukūrė nepaprastus vaizdus. Jais menininkas pasakoja apie nepaliaujamą gamtos judėjimą, skirtingas būties būsenas. Sodrūs ar švelnūs peizažai, matomi dailininko kūryboje, mano manymu, gali būti interpretuojami labai įvairiai, priklausomai nuo kiekvieno žmogaus supratimo. Yra žinoma, kad ir pats dailininkas nemėgo aiškinti savo darbų, nustatyti ribų. Tai, kas pavaizduota ir kas suvirpina stebinčiojo širdies stygas, veikiausiai nereikalauja paaiškinimo – viskas kyla iš vidaus.