Renginyje dalyvaus istorikas Liudas Jovaiša, menotyrininkės Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Dalia Vasiliūnienė, Rūta Vitkauskienė, restauratorės Anna Szymanska, Agnieszka Przelomiec, Alma Valickienė, Martyna Noreikaitė-Jemec, fondo „Mosty“ valdybos nariai, Paberžės bažnyčios klebonas kun. Marekas Gladki.

Restauruotas retos ikonografijos ir didelės meninės vertės, net ir profesionalams mažai žinomas Paberžės Dievo Motinos atvaizdas yra nutapytas aliejiniais dažais ant metalo skardos. Skarda dekoruota ornamentais, joje palikti laukai Marijos ir Kristaus vardams įrašyti. XVIII a. II pusės aptaisas yra sidabrinis, sudurstytas iš gabalų, kalstytas barokiniais ornamentais. Karūnos dekoruotos rokoko stiliaus ornamentais ir spalvotais stiklais. Atvaizdas buvo atnaujintas 1929 m.

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčios erdvę puošė itin vertingi altoriniai paveikslai, reti profesionaliosios sakralinės tapybos pavyzdžiai. Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje buvo įrengta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų leidinių saugykla. Šis sprendimas leido išsaugoti nesunaikintą bažnyčios interjerą. Deja, nebuvo sudarytos sąlygos jį tinkamai prižiūrėti, todėl bažnyčios altoriniai paveikslai nubluko, buvo padengti suodžiais, dulkėmis, nešvarumais, tapybos sluoksnis apibraižytas ir aptrupėjęs, sunyko ir kūrinius laikantys rėmai.

2015 m. restauruoti titulinio bažnyčios globėjo Šv. Jurgio ir Nekaltojo prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos atvaizdai. Likusių penkių altorinių paveikslų būklė buvo itin bloga.

2016 m. Šv. Jurgio bažnyčią grąžinus Vilniaus arkivyskupijai, susitelkta į meno vertybių restauravimą ir konservavimą. 2017 m. buvo ištirti ir restauruoti penki Šv. Jurgio bažnyčios šoninių altorių paveikslai. Visi šie kūriniai įtraukti į Nacionalinį kultūros vertybių registrą. Paveikslų tyrimus ir restauravimo darbus atliko UAB „Restauracijos ir statybos trestas“ molbertinės tapybos restauratoriai. Šiuo metu paveikslai eksponuojami buvusio Šv. Mykolo vienuolyno patalpose. Paveikslų restauravimo darbus finansavo Vilniaus arkivyskupija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija.

Ankstyviausios žinios apie Paberžės parapiją siekia XV a. paskutinį ketvirtį. Šioje vietovėje, pavadintoje „Po beržais“, 1484 m. buvo pastatyta maža medinė bažnytėlė arba altarija, priklausanti vienai seniausių Lietuvoje - Maišiagalos bažnyčiai, veikusiai nuo 1387 metų.

1503 m. Paberžės bažnyčia jau minima kaip parapinė, o 1507 m. naują parapiją aprobavo karalius Žygimantas Senasis. Pirmoji parapinė Paberžės bažnyčia buvo pašventinta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Antano titulu.

Paberžės parapijos ribose XVII-XVIII a. atsidūrė Glitiškių reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas, dominikonai, misionieriai. Spėjama, kad Paberžės Dievo Motinos atvaizdas XVIII a. į Lietuvą buvo atvežtas Jelenskių šeimos, kai šie įsigijo dvarą Glitiškėse. Seniausias Jelenskių dvaras buvo Tučoje (Tucza), netoli Slucko, ir garsėjo prie jo veikusia ikonų tapybos mokykla. Paberžės Dievo Motinos atvaizdas galėjo būti sukurtas šioje mokykloje.