Gatvės meno judėjimas neturi aiškaus centro, nes svarbiausi dalykai nebūtinai nutinka Londone, Niujorke ar Meksike, bet ir už Klaipėdą mažesniame Norvegijos mieste.

„Šiuo metu gatvės meno renginius organizuoja kiekvienas didesnis miestas, tačiau jie labai skiriasi. Paprasčiausias būdas surengti festivalį yra pasirinkti matomiausias sienas ir sukviesti kuo garsesnius menininkus joms išpiešti. Taip mieste paliekamas ryškus pėdsakas, tačiau tokie festivaliai nėra patys įdomiausi“, – sako šiemet ketvirtą kartą vyksiančio festivalio „Vilnius Street Art“ kuratorė Gabija Grušaitė.

Rugpjūčio pabaigoje prasidėsiantis „Vilnius Street Art“ semiasi patirties iš vieno svarbiausių gatvės meno renginių pasaulyje „Nuart“, kuris vyksta Norvegijos Stavangerio mieste, turinčiame vos 130 tūkst. gyventojų. Nuo 2001-ųjų gyvuojantis nekomercinis „Nuart“ sutraukia svarbiausius pasaulio gatvės menininkus ne tik tam, kad papuoštų miestą, bet kad nagrinėtų netikėtas temas, atrastų naujus talentus ir kūrybines kryptis. „Kiekvieną kartą pažiūrėjus į jų programą, jaučiama, kad praleista labai daug laiko apgalvoti, kur, koks menininkas ir kodėl turėtų kurti. Jie rengia konferencijas, kuriose kalba apie tais metais pasirinktą temą, ir šios diskusijos mus labai įkvėpė. Gatvės meno pasaulyje tai yra vienas įdomiausių ir svarbiausių įvykių ir mes iš jo daug mokomės“, – rugsėjį Stavangeryje vykstantį renginį komentuoja G. Grušaitė.

„Vilnius Street Art“ iš kitų festivalių išsiskiria dideliu dėmesiu architektūrai, miesto planavimui, svarstymams apie gatvės meno legalumą ir nelegalumą. „Kuruodamos labiau norime kelti klausimus nei duoti aiškius atsakymus. Architektų dueto Upperstudio sukurta „Auksinė kolona“ Vilniaus rotušei buvo tiek gražus nusilenkimas klasikinei architektūrai, tiek subtilus kvietimas pagalvoti, ką ir kodėl keliame ant pjedestalo. Vilniuje trūksta dialogo, kuris gražiai ir civilizuotai vystytųsi mieste, todėl norime būti kad ir maža, bet svarbia atsvara siekiui viešąsias erdves įpaminklinti, kaip pastebėjo meno kritikė Laima Kreivytė. Ar tikrai monumentalios skulptūros Vytautui, Gediminui ar Mindaugui atspindi dabartinę Vilniaus dvasią?“, – sako kuratorė.

Pripranta ir autoritarai

G. Grušaitė, gyvenanti Malaizijoje ir dirbanti keliose Pietryčių Azijos šalyse, Singapūre kartu su partneriais įkūrė viešojo meno agentūrą lietuvišku pavadinimu „Vieta“. Ši įstaiga organizuoja gatvės meno festivalį ir spėjo prisidėti prie to, kad autoritarinė Singapūro valdžia, anksčiau už piešimą aerozoliniais dažais skyrusi ir realių laisvės atėmimo bausmių, imtų palankiau žiūrėti į kūrybą miesto erdvėse.

„Singapūre turėjome pastato savininko leidimą, bet ne savivaldybės. Valdžia iš pradžių supyko, bet kai piešinys labai išgarsėjo ir buvo įtrauktas į geriausių 2013 metais darbų pasaulyje sąrašą, jų nuomonė staiga pasikeitė ir jie patys pradėjo platinti to namo nuotrauką. Singapūro centre netrukus atsirado kelios gatvės, kur leidžiama paišyti, bet tik su leidimais“, – pasakoja G. Grušaitė.

Jos draugė singapūrietė Samantha Lo, anksčiau žinoma Sticker Lady pseudonimu, 2012-aisiais buvo suimta už nedidelių lipdukų klijavimą ant pėsčiųjų šviesoforų mygtukų. Tekstai kaip „Turite spausti smarkiau“ ir kiti, pašiepiantys valdžią ir visuomenę, labai suerzino pareigūnus Singapūre, kuris ne tik stokoja demokratijos, bet ir garsėja kaip vienas švariausių miestų pasaulyje. Tvarka užtikrinama itin griežtais draudimais, pavyzdžiui, pardavinėti kramtomąją gumą, ir bausmėmis, įskaitant mušimą rimbu. S. Lo teismas, sulaukęs dėmesio Vakarų spaudoje, truko pusmetį, tačiau menininkė atsipirko trijų mėnesiu namų areštu ir įpareigojimu atlyginti valymo išlaidas. „Bet po šio atvejo valdžia ėmė palankiau žiūrėti į gatvės meną, nors ir ne taip, kaip Europoje“, – pasakoja G. Grušaitė.

Gatvės kūrybą Singapūro valdžia stengiasi išnaudoti kaip priemonę gerinti miesto įvaizdį ir propaguoti tradicinę kultūrą. Derinant leidimus festivaliui taip pat klausinėjama, kodėl tiek daug užsienio menininkų ir mažai vietinių, tačiau, pasak G. Grušaitės, jie susimąsto tik kai primeni, kad savus kūrėjus jie baudžia ir sodina į kalėjimą.

Įvietintas menas

Singapūre įkurtos agentūros „Vieta“ pavadinimas pasirinktas, nes įstaiga orientuojasi į meną, kuris padeda miestelėnams atrasti ryšį su aplinka ir suteikia beveidėms vietoms tapatybę. Šia linkme G. Grušaitė dirba ir Malaizijoje, kur šiuo metu gyvena ir organizuoja festivalį „Urban Xchange“.

Čia valdžios požiūris primena singapūrietišką: kultūros ministerijos funkcijas atlieka turizmo ministerija ir valdininkai paprastai mano, kad viešasis menas turėtų tarnauti šalies įvaizdžio, kaip jie jį supranta, puoselėjimui. Tuo metu „Urban Exchange“ ėmė kreipti dėmesį į kitus dalykus, pavyzdžiui, gyvenamojoje Penango miesto dalyje, kurioje nėra jokio kultūrinio gyvenimo ir dominuoja industrinė architektūra, sukonstravo didžiulę šviečiančią žvaigždę. Malaizijos menininko Jun Hao Ongo darbo, sukurto iš daugiau nei 500 metrų šviesos diodų juostos, vietiškumas pasireiškia tuo, kad jis ir išlaiko šaltą rajono estetiką, ir tampa žmonių traukos centru.

Malaizijoje veikia ir kai kurie musulmoniški ribojimai, pavyzdžiui, „Urban Xchange“ metu neleista piešti dviejų darbų, nes juose vaizduojami šunys, kurie, kaip ir kiaulės, yra laikomi nešvariais gyvūnais. Nepaisant to, į gatvės meną Malaizijoje, kaip ir kitur pasaulyje, investuojamos didelės sumos.

Komercializacija – ne blogis

Gatvės meno populiarumas pavertė jį įrankiu įvairiems tikslams – spręsti vietos bendruomenių socialines problemas, atkreipti dėmesį į gamtosaugines krizes ir rinkti lėšas kovai prieš aplinkos niokojimą. Tačiau ryškiausia tendencija yra gatvės meno komercializavimas, kai festivalius užsako valdžia arba įmonės, norinčios pasireklamuoti ir parodyti savo progresyvumą. „Tai, kad Dubajuje prekybos centras organizuoja festivalį, rodo, kad gatvės menas yra nebe nišinė, o labai konvencinė veikla“, – sako G. Grušaitė.

Komerciniuose festivaliuose, kurių vyksta daugybė, prioritetas teikiamas užsakovo interesams, o ne vietos bendruomenei ar architektūrai, tačiau G. Grušaitė į šį reiškinį žiūri teigiamai.

„Dėl to, kad egzistuoja komercinė gatvės meno pusė, jis tampa tik įdomesnis, nes menininkai gali užsidirbti ir leisti sau keliauti, daryti didelius darbus, važiuoti į festivalius, kurie, kaip Vilniuje, negali mokėti honorarų. Manau visi supranta, kad menininkai turi kažkaip gyventi, mokėti nuomą, todėl džiaugiuosi, kad egzistuoja rinka, kur jų darbai yra trokštami ir talentas atlyginamas. Tokie nišiniai festivaliai kaip „Vilnius Street Art“ su savo menkais biudžetais sugeba kurti įdomius darbus ir pritraukti pasaulinio lygio žvaigždes kaip Mark Jenkins, Aryz ar Os Gemeos tik todėl, kad jie pakankamai užsidirba parduodami darbus parodose, kuria atspaudus ar užsakomuosius piešinius, ir pas mus atvyksta norėdami tiesiog be jokių apribojimų kurti“, – mano G. Grušaitė.

Festivalis „Vilnius Street Art“ prasidės šių metų rugpjūčio pabaigoje.