Nepamirštama pažintis

Spektaklio režisierius – ne tik svetur, bet jau ir Lietuvoje išgarsėjęs vengrų menininkas Arpadas Schillingas. Tai antrasis šio režisieriaus spektaklis Lietuvos teatro scenoje. Pirmasis – 2015 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kartu su vienų geriausių šalies aktorių komanda pastatytas "Didis blogis" pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, sukėlęs didelę sensaciją ir dar ilgai vykusias diskusijas tiek tarp pačių teatro profesionalų, tiek ir tarp žiūrovų.

Spektaklis, kuris tapo 38-ojo "Lietuvos teatrų pavasario" festivalio nugalėtoju ir pelnė Auksinį scenos kryžių (geriausias nacionalinės dramaturgijos pastatymas). "Didžiajame blogyje" drąsiai šiuolaikinio teatro kalba kalbėta apie politines aktualijas, karo nuojautą, paliečiant ir teroristinių išpuolių, karo Ukrainoje tematikas. Tąsyk publika susiskirstė į dvi puses: vieni aistringai palaikė kūrėjus ir sakė, kad tai vienas geriausių pastarojo laiko spektaklių, kiti aštriai keiksnojo spektaklį ar demonstratyviai išeidavo iš salės šiam dar nepasibaigus.

Kad ir kaip būtų, nuo premjeros prabėgę treji metai jau įrodė šio spektaklio vertę ir reikalingumą. Bendras A.Schillingo ir Lietuvos teatro kūrėjų eksperimentas išjudino giluminius mūsų teatro vandenis, stipriai jį supurtydamas ir priversdamas pabusti iš ilgai sapnuojamo sapno. Atvėrė tai, kas iki tol buvo užnešta klasikinio teatro nuosėdomis – potencialą kalbėti kitokia scenine kalba, kurti kitokią estetiką, suteikti žiūrovui galimybę teatrą patirti kitaip.

Originalus, aktualus, šiuolaikiškas, sukrečiantis, įtraukiantis, niūrus, žiaurus, ironiškas, įdomus, atviras it žaidimas, spektaklis pasiūlė žiūrovams kartu pažaisti karą ir patį teatrą, savanoriškai pasirenkant, kurios spalvos figūrėle būti – mėlyna, raudona, geltona, žalia, juoda ar balta.

Temų aktualumas

Panašus bando būti ir antrasis drąsiojo režisieriaus darbas "Autonomija". Paralelių tarp šių dviejų spektaklių tikrai surasti nėra sudėtinga. Retsykiais atrodo, kad kai kurie meniniai sprendimai tiesiog kartojasi – juolab vaidina ir nemaža dalis tų pačių aktorių.

"Autonomija" tarsi tampa "Didžio blogio" mažąja sesute. Ir kaip paprastai būna, esant tokiam santykiui, pastarasis yra labiau subrendęs, dinamiškesnis, žvelgiantis platesniu ir vertinančiu žvilgsniu, o naujasis darbas – kuklesnis, lengvesnis, lėtesnis, pažeidžiamesnis, žaismingesnis, užimantis labiau stebėtojo poziciją ir kartkartėmis iškrečiantis kokią šunybę.

"Autonomija" tarsi tampa "Didžio blogio" mažąja sesute. Ir kaip paprastai būna, esant tokiam santykiui, pastarasis yra labiau subrendęs.

Kaip sufleruoja spektaklio pavadinimas, jame tyrinėjama pati autonomijos sąvoka: savivalda, nepriklausomybė, savarankiškumas, teisė pačiam apsispręsti, nepriklausymas nuo išorinių normų. Kaip mes ją suprantame gyvendami laisvoje Lietuvoje? Ar būdami laisvi iš tiesų esame autonomiški? Ką ji iš tiesų reiškia platesniame kontekste? Ar apskritai įmanoma būti visiškai autonomiškam? Ieškant atsakymų, varijuojama nuo šalies nepriklausomybės iki atskiro žmogaus vienatvės temų, nuo šio žodžio sampratos konservatyvios vyresnės kartos sąmonėje iki šių dienų jaunimo.

Gyvenimo spalvų paletė

Siužeto centrine ašimi tampa dviejų studentų kuriamas filmas, fiksuojantis dabartinę lietuvišką realybę. Veiksmas prasideda pozityvia nuotaika, kai du jauni žmonės Simas ir Rugilė (aktoriai Simas Lunevičius ir Rugilė Latvėnaitė) atlieka kūrybinius eksperimentus su vaizdo kamera ieškodami temos vienai iš studijų užduočių – sukurti filmą pagal Fluxus judėjimo kūrinių stilistiką ir filosofiją, kai judančia kamera filmuojamas esamasis momentas, nesurežisuota tikrovė. Taip, kaip tarsi atsitiktinai realybę yra užfiksavęs Jonas Mekas savo avangardu kvepiančiuose filmuose.

Jiedu apsilanko Simo senelio Valentino (aktorius Valentinas Masalskis) namuose ir šis jiems pasiūlo temą – jų šeimos istoriją, nes neva yra ką papasakoti ir kuo pasigirti. Tačiau pradėjus filmavimo procesą ir pajudinus šeimos pamatus, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Pasirodo, nėra kuo jau taip didžiuotis ir visas senelio sukurtas šeimos praeities herojinis mitas – vis labo manipuliacija, nes kas gi šiandien patikrins, kuri istorija yra teisinga, o kuri – melas. Skleidžiasi ne vientisa istorija, o atskiros istorijos, kai tie patys praeities įvykiai interpretuojami net visiškai priešingai.

Režisierius ir aktoriai, nuplėšdami nuo praeities heroizmo ir sentimentalumo kaukę, apnuogina nepagražintą, nesurežisuotą lietuviškos istorijos dabarties momentą. O šis, nors ir geba pralinksminti, tėškia tiesą į akis: vis dar esame priklausomi, niekaip negalėdami savo sielose išvalyti purvinos istorijos pėdsakų. Ar istorijų. Nulėmusių mūsų dar vis neišvalytą požiūrį į kitą žmogų, šeimą, moterį, meną, pinigus, gyvenimo prasmę ir t.t.

Kuo labiau spektaklis kelia šypseną, tuo stipresnį burnoje jauti nevilties skonį. Scenoje atsiveria vienos šeimos skirtingų kartų santykis su praeitimi, dabartimi ir vienas su kitu. Kone švariausias jaunasis Simas nebežino kuo tikėti, nebežino, kas iš tiesų buvo jo prosenelis – herojus ar žudikas. Nebežino, kas yra ir jo senelis, kai, paklibinus praeities įvykius, jam anūkas virsta "suka", o močiutė – "kurva"...

Formos ir turinio atradimai

Vienas A.Schillingo kūrybos bruožų – spektaklio dramaturginio pagrindo kūrimas repeticijų metu. Tai tampa ir šio spektaklio pranašumu. Aktorių, režisieriaus ir jo meninės bendraautorės Ildikó Gasparo kurtą veiksmą labai įdomu žiūrėti, nes nežinai, kaip šis netradicinis spektaklis-filmas vystysis toliau, ar galiausiai kūrėjai vis dėlto suteiks kokią nors viltį. Netikėtos, provokuojančios atskiros scenos jungiasi į vieną bendrą posovietinio žmogaus portreto dėlionę. Kartais stipriai įtraukiančiu tempu, kartais ilgėliau stabtelint prie kurios nors vienos akimirkos. Žiūrovui paliekama laisvė pačiam susidėlioti visus taškus ant "i". Bet kuriuo atveju šis posovietinio žmogaus portretas be makiažo, be photoshop pagražinimų, parodantis mūsų tautos įvairiaspalvės kasdienybės išorę ir tąjį viduje slypintį didįjį blogį.

Daugiasluoksnė, fragmentiška ir neįprasta siužeto struktūra, dėliojami akcentai ir kuriamos aštrios metaforos nėra priimtina sceninė kalba visiems žiūrovams. Čia nėra pataikavimo ir prisitaikymo. Nėra ir paties teatro įprasta lietuviška prasme. Spektaklis nepatogus, kai kam galintis atrodyti svetimas, skaudinantis, pernelyg chuliganiškas. Todėl natūralu, kad vis nenutyla salėje sėdinčių vyresnio amžiaus moterų replikos ir tarpusavio diskusijos apie tai, kas yra regima scenoje. Tai suteikia spektakliui papildomų prasmių, kai atrodo, kad scena tampa tik veidrodžiu, sąžiningai atsakančiu į klausimą "kas pasaulyje gražiausias?" ir skatinančiu norą šį atvaizdą keisti.

Kai nulis – finišas ir startas

Aktoriai (be jau paminėtųjų, Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė, Andrius Bialobžeskis, Kristina Andrejauskaitė, Ina Kartašova, Aleksas Kazanavičius, Janina Matekonytė, Vidas Petkevičius, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Neringa Varnelytė) meistriškai kuria itin taiklius šiuolaikinėje visuomenėje atpažįstamus tipažus, turinčius tokius pat vardus, kaip ir jie. Nyksta riba tarp gyvenimo ir teatro, tarp tiesos ir melo.

Spektaklis įrodo, jog teatras gali būti didesnė realybė nei pats gyvenimas, kuriame visi kažkuo apsimetame. Kad buvo taip, kaip mes norėtume, kad esame tokie, kokie norime būti. Apsimetame, kad anksčiau nieko nebuvo, perrašydami istoriją, perrašydami savo tapatybę, tikrą tiesą paslėpdami giliai pasąmonėje, nes kai ši iškyla į dienos šviesą, virsta daugelį metų lietus pamatus akimirksniu sugriaunančiu demonu. Ir tuomet belieka savo tapatybę kurti nuo nulio – nuo tuščios scenos, klausantis tik savo paties širdies skambesio.

"Autonomijoje" nusikratyti praeities demonų bandoma įvairiais būdais: atsiduodant alkoholiui ar pinigams, vaidinant aukos vaidmenį, vaidinant beprotį, siekiant būti itin vakarietiškam, būti sveikuoliu, taikant tokias pat autoritarines priemones ar tiesiog pabėgant nuo esamos realybės į savo susikurtą. Kai niekas negelbsti, griebiamasi magijos. Scenoje apibrėžiamas ratas, kuriame būrėjos atlieka apsivalymo ritualą. Sutapimas ar ne, paraleliai, anapus maginės autonomiškos belaikės erdvės zonos, miršta manipuliatoriai engėjai ir beviltiški prisitaikėliai, kurių lavonai susukami į sovietinius laikus menančius kilimus ir išvežami iš scenos.

Spektaklio pabaigoje iš scenos išnešami beveik visi daiktai, paliekamas tik daugybę pirštų matęs pianinas, prie kurio priėję personažai vienas po kito skambina autentišką gaidą. Lyg nieko ir nebūtų buvę. Vis dėlto gera matyti tokią ištuštėjusią, dar ritualiniais baltais miltais dulkančią sceną. Spektaklis atviras pojūčių ir interpretacijų gausai, tačiau viena išvada gana aiški: apsivalyti būtina.