Kokios emocijos užplūdo, plačiau papasakojo menininkas, užaugęs vaikų globos namuose Algirdas Gataveckas.

– Penkias minutes žiūrėti vienas kitam į akis. Kokia tai buvo patirtis?

– Žinojau, ką čia patirsime. Nėra netikėtumo, nes mes atėjome kartu, nėra, jog du skirtingi žmonės susitinka. Aš jį per daug gerai žinau.

– Lengva žiūrėti į akis ir nekalbėti?

– Taip, labai lengva. Aš jį piešiau, kai jis man žiūrėjo į akis. Paskui jis mane piešė, kaip aš jam žiūrėjau į akis. Tai kažkas labai panašaus ir artimo, pažįstamo. Gilios patirties, ką žmogus jaustų, pamatydamas grįžtantį artimą iš svetur, tai, manau, būtų stipru – taip, kaip Marinos Abramovič performansas. Nes akcijos rengėjų šią idėją turbūt ir įkvepia būtent jos performansas, kuris iš tikrųjų yra tikras, nesuvaidintas. O čia leidžia tik pajusti. Manau, sveikintina, kad iniciatyvos skolinasi iš garsių menininkų ir perkonstruoja, perfiltruoja į kitas mintis, idėjas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Plačiau šia tema pakomentavo menininkas, užaugęs vaikų globos namuose, Remigijus Gataveckas.

– Gal žiūrėdami, nors ir taip gerai pažįstate, pastebėjote kažką naujo?

– Aš žiūrėjau kaip į veidrodį. Galvoju, atsirado kažkoks spuogas ar apgamas. Brolis jau minėjo, kad mes vienas kitą pažįstame ir mums tam tikro netikėtumo, tam tikro jaudulio nėra.

– Ar vaikų įsivaikinime matote gerėjančią situaciją?

– Situacija šviesėja, bet išlieka tos pačios problemos – kaip dar 1000 vaikų nėra globojami. Tai yra labai daug. Ir ypač nėra globojami tie, kurie yra vyresni. Tas nesikeičia ir tai truputį liūdina mane. Vyresni ir tie, kurie turi daugiau sveikatos problemų. Daugiausia tokius vaikus įsivaikina užsieniečiai. Mūsiškiai dar nori labai gražių, mažų, kaip pagal užsakymą.

Apie dabartinę situacija plačiau pakomentavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

– Kiek vaikų šiuo metu Lietuvoje laukia globėjų?

– 500 kėdžių, bet beveik 1000 vaikų yra Lietuvoje, kurie laukia savo žvilgsnio, akių, namų ir žmonių, kurie priimtų, padėtų sukurti santykį ir būtų saugūs žmonės, kurie padėtų užaugti. Tai čia tik pusė, bet tai simbolizuoja vaikus, kurie laukia savo žmogaus.

– Ko trūksta?

– Pasakyčiau, kad paslaugų ir pasiryžusių žmonių priimti vyresnio amžiaus vaikus, nes drąsos dar trūksta atverti namų duris 10–14 ir vyresnio amžiaus vaikams. Aš kartais, kaip sakau, jums jis gali tapti ne vaikas, bet gali tapti brolis, sesuo. Atrodo, kad puiki galimybė mums ir jam augti.

– Ar situacija įsivaikinimo klausimais pagerėjo?

– Pagerėjo, bet tiek įsivaikinti norinčių sąrašas tikrai yra ilgas – per 200 žmonių, kurie nori įsivaikinti, vaikų sąrašas yra 300. Sąrašai yra dideli, bet kas nesutampa – tai lūkesčiai. Žmonės vis dėlto dar nori mažo, sveiko vaiko. Kai kurie apsibrėžia lytį, plaukų spalvą. Tikrai noriu padrąsinti priimti ir vyresnius vaikus. Santykis, ryšys, žvilgsnis padeda ir augti, ir sveikti ne tik pačiam vaikui, bet ir mums patiems.