Minint miesto jubiliejų, BNS pateikia išsamią datų, žymėjusių svarbiausius miesto įvykius, apžvalgą, parengtą drauge su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininke daktare Inga Leonavičiūte ir Vilniaus muziejaus tyrėju, Vilniaus universiteto doktorantu Povilu Andriumi Stepavičiumi.

Nuo Gedimino laiškų iki universiteto

1323 metų sausio 25 dieną Gedimino laiške pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminimas Vilnius. Liubekui, Štralzundui, Brėmenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems miestams rašytame laiške valdovas kviečia karius, pirklius, amatininkus ir dvasininkus atvykti bei apsigyventi Lietuvoje. Vienalaikis laiško nuorašas, saugomas Latvijos valstybiniame istorijos archyve Rygoje, nuo sausio 25-osios iki birželio 4-osios eksponuojamas Vilniuje, Gedimino pilies bokšte.

40

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

Gedimino laiško nuorašo pristatymas

P. Peleckio / BNS nuotr.

1365 metais šaltiniuose paminimas „Kęstučio seniūnas Vilniuje“ Dirsūnas: jis gali būti laikomas pirmuoju miesto valdytoju.

1387 metų vasario 17 dieną Jogaila, krikštijant Lietuvą, suteikė privilegiją įsteigti Vilniaus vyskupiją – pirmąją ir pagrindinę šalies katalikų bažnytinę instituciją.

1387 metų kovo 22 dienos Jogailos privilegija Vilniui suteikta Magdeburgo teisė, leidusi miestiečiams turėti valdžios institucijas, patiems reguliuoti prekybos bei amatų klausimus, užtikrino asmens ir turto teises. Vilnius tapo ne tik valdovo, bet ir savivaldus miestas. Nuo šios privilegijos prasidėjo vakarietiško tipo savivaldos plėtra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK).

Apie 1416 metus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Vilniuje įkurdinus Kyjivo ir visos Rusios metropolitą, rusėniškosios miesto dalies epicentru tapo Stačiatikių bažnyčios vadovo jurisdika – Metropolitų miestas. Jos ribose buvo Skaisčiausiosios Dievo Motinos katedra bei kitos šventovės. XVI amžiuje Vilniuje iš viso buvo 13 cerkvių bei Švč. Trejybės vienuolynas.

1426 metais baigta statyti mūrinė gotikinė Šv. Jonų bažnyčia – pirmoji Vilniaus parapinė bažnyčia ir vienas didžiausių gotikinių sakralinių pastatų mieste. Apie 1500-uosius pastatyta ir Šv. Onos bažnyčia – gotikos šedevras, vėliau apipintas legendomis.

1495 metų rugpjūčio 23 dieną įsteigtas pirmasis Vilniaus mieste cechas – auksakalių, veikęs iki 1893 metų.

1503 metais kunigaikščio Aleksandro privilegijoje pirmą kartą minimi Vilniaus rotušės rūmai. Tais pačiais metais pradėta Vilniaus miesto mūrinės gynybinės sienos statyba, baigta 1522 metais. Apie 3 km ilgio siena apjuosė tankiausiai gyvenamą miesto branduolį. Ji XVII amžiaus pirmoje pusėje turėjo dešimt vartų ir bastėją.

1522 metais iš Prahos atvykęs Pranciškus Skoryna Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę LDK ir išleido „Mažąją kelionių knygelę“ – pirmąją spausdintą knygą kunigaikštystėje.

1536 metais baigtas statyti mūrinis tiltas per Nerį, buvęs dabartinio Žaliojo tilto vietoje. 1655 metais šis tiltas sudegė, vietoj jo atstatytas medinis tiltas. Pavasario potvynių apgadinamas tiltas ne kartą remontuotas ar atstatinėtas, o po 1766 metų  atstatymo jį nudažius žaliai, tiltui prigijo „Žaliojo“ vardas.

1544 metais Vilniuje susitiko Barbora Radvilaitė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas bei prasidėjo jų slapta meilės istorija. Vilniuje 1547 metais įvykus jų slaptoms vedybos, kitais metais Žygimantas Augustas Valdovų rūmuose oficialiai pristatė Barborą kaip savo žmoną ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę, o 1550 metais Krokuvos katedroje įvyko ir jos karūnacija. Netrukus karalienė po sunkios ligos mirė Krokuvoje Vavelio pilyje. Žygimantas Augustas įvykdė žmonos paskutinį norą palaidoti ją Lietuvoje: atlydėjo jos kūną į Vilnių ir palaidojo Katedroje. Į istorinę savimonę įėjo kaip renesansinės meilės istorijos herojė įėjus Barbora Radvilaitė – viena žymiausių senosios Lietuvos moterų, tapusi pagrindu prozos, poezijos ir dramos kūriniams. O iškilaus dailininko Petro Repšio sukurtais šios poros medaliais nuo 2000 metų buvo pagerbiami labiausiai Vilniui nusipelnę žmonės.

1570 metais jėzuitai Vilniuje įkūrė kolegiją. Jie Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus iniciatyva į Lietuvą atvyko 1569 metais.

Apie 1573 metus Vilniuje pastatyta medinė sinagoga, 1642-aisiais jos vietoje – mūrinė. Vilniaus didžioji sinagoga tapo svarbiausiu Lietuvos žydų dvasiniu ir kultūriniu centru. XVII amžiaus pirmoje pusėje Vilniuje buvo 40 žymių rabinų, o XVIII amžiuje čia iškilo didysis išminčius Gaonas Elijahu, taip išgarsinęs Vilnių, kad šis gavo Šiaurės Jeruzalės vardą. Karo metu smarkiai apgriautą Vilniaus Didžiąją sinagogą sovietai galutinai sunaikino 1955–1957 metais.

1579 metų balandžio 1-ąją Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras išdavė Vilniaus akademijos atidarymo privilegijų raštą, o spalio 30 dieną popiežius Grigalius XIII išleido bulę, patvirtinančią Vilniaus kolegijos reorganizavimą į universitetą. Vilniaus universitetas tapo 112-uoju Europoje ir du šimtus metų buvo labiausiai į Rytus nutolusiu Europos universitetu.

1581 metais Kelne išleistame pasaulio miestų atlase „Civitates orbis terrarum“ paskelbtas seniausias žinomas Vilniaus miesto planas ir jo aprašymas.

Nuo gaisrų ir plėšimų iki baroko

1604 metų gegužės 10–12 dienomis Vilniuje vykstant šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmėms, padėtas kertinis akmuo jo vardo bažnyčios statybai, ji baigta 1618 metais. Ši bažnyčia tapo Baroko epochos pradžios simboliu: XVII a. buvo sukurti europinės reikšmės kūriniai, tokie kaip Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia ar Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. XVIII  a. susiformavo pačios LDK savarankiška baroko mokykla, jos pagrindinis architektas Johanas Kristupas Glaubitzas sukūrė Šv. Jono, Šv. Kotrynos, Bazilijonų bažnyčias, stačiatikių Šv. Dvasios cerkvę, Didžiąją sinagogą. Du amžius trukusi epocha suformavo Vilniaus barokinį kraštovaizdį, apie kurį Nobelio premijos laureatas, poetas Czeslawas Miloszas sakė: „Man regis, ir debesys virš Vilniaus yra barokiniai“.   

XVII a. pradžioje Vilniaus Švč. Trejybės šventovė ir vienuolynas tapo unitiško Bazilijonų ordino širdimi. Šio vienuolyno žmonės – Juozapas Benjaminas Rutskis ir būsimasis šventasis Juozapatas Kuncevičius, inicijavo visų Unitų vienuolijų suvienijimą į Bazilijonų ordiną (1617 metai). 1821 metais bazilijonų vienuolynas uždarytas, bažnyčia perduota stačiatikiams, vyrų vienuolyno sparne įrengtas kalėjimas. Jame 1823–1824 metais kalinti Vilniaus universiteto studentų filomatų organizacijos nariai, tarp jų – Adomas Mickevičius, kalėjimo vietą aprašęs „Vėlinėse“, 1831 metų sukilimo dalyviai. Švč. Trejybės ansamblis vietinei graikų apeigų katalikų bendruomenei sugrąžintas 1992–1994 metais.

1610 metų birželio 30–liepos 1 dieną Vilnių nusiaubė vienas didžiausių jo istorijoje gaisrų. Pelenais virto daugybė Vilniaus gotikinės architektūros statinių, meno kūrinių, nukentėjo universitetas, jo biblioteka bei archyvas. Sudegė apie 4700 gyvenamųjų namų, daugiau kaip dešimt bažnyčių ir cerkvių, o gyventojų mieste sumažėjo trečdaliu.

1636 metų rugsėjo 4 dieną Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatyta pirmoji LDK opera „Elenos pagrobimas“. Opera Vilniuje suskambo anksčiau nei didžiuosiuose Europos centruose: Londone pirmoji opera pastatyta po poros dešimtmečių, Paryžiuje – 1673 metais.

1655 metų rugpjūčio 8 dieną Vilnių užėmė maskvėnų kariuomenė: miestas kelias dienas buvo plėšiamas, deginamas, didelė gyventojų dalis išžudyta. Po dviejų dienų į miestą įžengė caras Aleksejus Michailovičius. Sostinė LDK istorijoje buvo užimta pirmą kartą. Bandymai atsiimti miestą nebuvo sėkmingi iki 1660 metų liepos 11 dienos, kai tą padarė Mykolo Kazimiero Paco vadovaujama LDK kariuomenė. Maskvėnų likučiai įsitvirtino Vilniaus pilyse ir ten išsilaikė iki 1661 metų gruodžio.

Šiaurės karo metu miestą 1702 ir 1707 metais niokojo Švedijos okupacijos, 1709 metais – badas ir maras, dideli gaisrai 1737, 1748 ir 1749 metais. Vietoj sudegusių ar sugriautų pastatų mieste iškilo barokinių bažnyčių, visuomeninių pastatų ir rūmų, nutiesta naujų gatvių. 

1760 metais Vilniuje pradėtas leisti laikraštis lenkų kalba „Kurier Litewski“ – pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje.

1794 metų balandžio 24 dieną Vilniaus rotušės aikštėje paskelbtas 2328 sukilėlių prieš Rusiją pasirašytas sukilimo aktas ir sudaryta jų vyriausybė. Sukilėliams pralaimėjus, 1795 metais Lietuva prijungta prie Rusijos, o Vilnius prarado sostinės statusą.

1799–1805 metais su žeme sulyginama Žemutinė pilis, nugriaunama dalis Aukštutinės pilies, didžioji dalis miesto sienos, jos bokštai ir vartai, išskyrus Aušros.

Nuo imperijos miesto iki sostinės

1832 metais, nuslopinusi Lenkijos ir Lietuvos visuomenės sukilimą, Rusijos imperijos valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Prasidėjo prievartinis jo vertybių – bibliotekos, archyvo, muziejų ir kabinetų rinkinių – perkėlimas: vienas didžiausių per visą šalies istoriją.

1836 metais pradėtas tiesti dabartinis Gedimino prospektas. Rusijos imperijos valdžioje jis vadinosi šv. Jurgio, Lenkijos laikmečiu – Adomo Mickevičiaus, sovietmečiu – Stalino ir Lenino, o nuo 1989 metų – miesto įkūrėjo Gedimino vardu. 

1860 metų rugsėjo 4 dieną, baigiant tiesti Peterburgo-Varšuvos geležinkelio linijos ruožą, į Vilnių atvyko pirmasis traukinys. Per porą ateinančių metų pastatyta geležinkelio stotis. XIX amžiaus antroje pusėje Vilnius tapo svarbiu transporto mazgu, plėtėsi pramonė, pagyvėjo prekyba, daugėjo gyventojų.  

Per 1863–1864 metų sukilimą Lukiškių aikštėje Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu Rusijos kariuomenė įvykdė egzekucijas 21 sukilimo dalyviui, tarp jų Konstantinui Kalinauskui ir Zigmantui Sierakauskui. 2017 metais jų palaikai rasti Gedimino kalne ir 2019-aisiais perlaidoti Rasų kapinėse.

1864 metų spalio 22 dieną centrinę Vilniaus dalį nušvietė daugiau kaip 300 dujinių žibintų. Vilnius tapo antruoju po Peterburgo Rusijos imperijos miestu, įsirengusiu modernų apšvietimą.

Panaikinto Vilniaus universiteto patalpose įsikūrusioje 1-ojoje berniukų gimnazijoje 1874–1879 metais mokėsi būsimasis Rusijos ministras pirmininkas, žemės reformos autorius Piotras Stolypinas, 1885 metais ją baigė būsimas Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsudskis, o 1887 metais čia mokslus pradėjo KGB įkūrėjas Feliksas Dzeržinskis.

1892 metais veiklą pradėjo pirmoji Lietuvoje žydų viešoji biblioteka. Iki 1940 metų veikusi įstaiga buvo viena garsiausių pasaulyje žydų bibliotekų.

1903 metais Šnipiškėse atidaryta pirmoji elektrinė, dirbusi iki 1998-ųjų. Minint jos šimtmetį, čia 2003-iaisiais atidarytas Lietuvos energetikos muziejus.

1912 metais į Vilnių atsikraustė fotografas Janas Bulhakas, be kurio neturėtume Vilniaus ikonografijos: Fotografijos archyve jis 462 nuotraukose įamžino besikeičiantį miestą bei jo paveldą iki pat 1944-ųjų.

1916 metais pagal Antano Vivulskio projektą pastatytas Trijų Kryžių paminklas, tapęs vienu svarbiausių Vilniaus miestovaizdžio akcentų. Paminklas buvo nugriautas pokario metais ir vėl atstatytas 1989-aisiais bei tapo atgimstančios Lietuvos simboliu.

1918 metų vasario 16 dieną pasirašytas Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė. Jis nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė – Vilnius.

Vilnius skirtingose santvarkose

Atkurtai Lietuvai Vilnius priklausė neilgai: į istorinę Lietuvos sostinę pretendavo ir lenkai, ir baltarusiai, ir Rusijos bolševikai. Lietuvos valdžios struktūros 1918 metų gruodžio pabaigoje–1919 metų sausio pradžioje persikėlė į Kauną, o į Vilnių įžengus bolševikams, sukuriama efemerinė sovietinė Lietuvos ir Gudijos (LitBelo) valstybė. 1919 metų balandžio 19 dieną J. Pilsudskio vadovaujama lenkų kariuomenė išvijo bolševikus iš Vilniaus ir paskelbė garsųjį atsišaukimą „Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“. 

1919 metų spalio 10–12 dienomis vyko atkurto Vilniaus universiteto atidarymo iškilmės. Atgimstančiai aukštajai mokyklai suteiktas karaliaus Stepono Batoro vardas. 1918–1919 metais universiteto atkūrimą deklaravo tiek lietuviai, tiek bolševikai, tiek lenkai. Tačiau 1918 metais Lietuvos Valstybės Tarybai spėjus priimti tik universiteto statutą, o bolševikams 1919 metais paskelbus apie Darbo universiteto Vilniuje atidarymą, bet daugiau taip pat nesuspėjus padaryti, realiai jį atkūrė lenkai.

1920 metų spalio 9 dieną, pažeisdamas Suvalkų susitarimą, pagal kurį Vilnius ir didelė Vilniaus krašto dalis buvo pripažinta Lietuvai, Vilnių užėmė generolas Lucjanas Želigowskis. Jis netrukus paskelbė Vidurio Lietuvos Respubliką su sostine Vilniumi. 1922 metais šios pseudovalstybės seimas balsavo už prisijungimą prie Lenkijos, o tai užtvirtina ir šios valstybės seimas. Vilniaus kraštas tampa Lenkijos dalimi.

1925 metais Vilniuje įkurtas Žydų mokslo institutas (YIVO) – pirmoji pasaulietinė Rytų Europos žydų studijų akademija. Institutas tapo svarbiausiu jidiš tyrimo centru, leido literatūrą šia kalba, rengė žydų mokslininkus, sukaupė didžiausią pasaulyje biblioteką ir archyvą. Nacių okupacijos metais daug kas išvežta į Vokietiją, kita dalis išsklaidyta ar sunaikinta. 1940 metais dėl nacių grėsmės institutas perkeltas į Niujorką.

1927 metų vasario 16 dieną Vilniuje mirė Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos tautinio atgimimo patriarchas dr. Jonas Basanavičius. Jo kapas Rasų kapinės tapo svarbia ir reikšminga vieta visai Vilniaus lietuvių bendruomenei. Prie paminklo buvo dedamos gėlės, lapkričio švenčių metu buvo einama garbės sargyba, giedama „Tautiška giesmė“.

1927 metų liepos 2 dieną Aušros Vartuose vainikuotas Dievo Motinos paveikslas, iškilmėse dalyvavo pirmą kartą į Vilniaus kraštą atvykęs Lenkijos prezidentas ir maršalas J. Pilsudskis.

1929 metų birželio 6 dieną iškilmingai atidarytas vienas didžiausių Lenkijoje reprezentacinių stadionų Piromonte (Rinktinės g., sovietmečiu transformuotas į „Žalgirio“ stadioną). Jame vykdavo ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos varžybos. Panašiu metu įrengtas ir Kalnų parko sporto aikštynas (sovietmečiu – „Dinamo“, vienintelis iki šiol išlikęs), o 1933 metais Verkių gatvėje vartus atvėrė maršalo J. Pilsudskio stadionas. Šie sporto aikštynai buvo vilniečių traukos židiniai ir laisvalaikio praleidimo vietos.

1931 metų balandžio pabaigoje Vilnių sukrėtė didžiausias potvynis miesto istorijoje. Neris buvo pakilusi 825 cm virš nulinės žymos, užlieti net Vilniaus arkikatedros rūsiai. Po potvynio vyko Katedros rūsių valymo ir tvarkymo darbai, per juos rasta karališkoji kripta su LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio ir dviejų LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos Habsburgaitės palaikais bei Vladislovo Vazos urna. Vilniuje Maironio gatvėje stovi šį potvynį primenantis paminklas, atidengtas 1934 metais, skirtas 16-mečiam lenkų Amatų mokyklos moksleiviui Mieczyslawui Dordzikui, kuris žuvo gelbėdamas mažą žydų berniuką Chackelį Charmacą. 2021 metais Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius įsteigė M. Dordziko vardo premiją, kuri kasmet teikiama drąsiausiam sostinės vaikui ar jaunuoliui.

1939 metų rugsėjo 19 dieną vykstant Antrajam pasauliniam karui Vilnių užėmė ir apiplėšė Sovietų Sąjungos kariuomenė, tų pačių metų spalio 10 dieną Lietuvos-SSRS savitarpio pagalbos sutartimi miestas grąžintas Lietuvai, o spalio 28 dieną į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė.

1940 metų birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, rugpjūtį į Vilnių perkeltos sovietinės Lietuvos valstybinės įstaigos. Vilnių užėmus vokiečiams, 1941 rugsėjo 6 dieną įsteigti Didysis ir Mažasis Vilniaus žydų getai. Čia apgyvendinti atitinkamai 29 tūkst. ir 11 tūkst. žmonių. Vilniaus getas likviduotas iki 1943 metų rugsėjo 23–24-osios. Masinių žudynių metu Paneriuose galėjo būti nužudyta apie 50 tūkst. Vilniaus ir jo apylinkių žydų. Išgyventi Vokiečių okupaciją pavyko tik apie 2-3 tūkst. Vilniaus žydų.

Sovietmetis ir kovos už laisvę

1956 metais Vėlinių minėjimas Rasų kapinėse virto antisovietinėms demonstracijomis. Keli tūkstančiai žmonių jų metu reikalavo laisvės Lietuvai, išreiškė solidarumą su Lenkijos ir Vengrijos pasipriešinimo dalyviais. Aktyviausi minėjimo dalyviai buvo suimti, nubausti ir persekioti, studentai šalinti iš aukštųjų mokyklų.

Sovietmečiu pradėtas formuoti „naujasis sovietinis“ Vilnius su Sporto rūmais Šnipiškėse, 1971 metais baigtais statyti viduryje senų žydų kapinių, 1983-iaisiais pastatytu daugiaaukščiu „Lietuvos“ viešbučiu bei šalia esančiu Revoliucijos muziejumi.

1970–1985 metais Vilniuje iškilo gyvenamieji rajonai: Lazdynai, Karoliniškės, Viršuliškės, Šeškinė, pradėti statyti Baltupiai, Justiniškės, suformavę naują, betoninį ir standartizuotą, miesto architektūrinį vaizdinį. 1974 metais Saulėtekyje pastatyti pirmieji du šešiolikaukščiai studentų bendrabučiai, gavę „Niujorko“ pravardę. 1981 metų sausį Vilniuje baigtas statyti ir atidarytas aukščiausias Lietuvos statinys – 326 metrų televizijos bokštas, įtrauktas ir į pasaulio aukščiausių pastatų sąrašą.

1979 metais Vilniaus universitetas įspūdingomis iškilmėmis paminėjo 400 metų jubiliejų. Didžiulė šventė, nepaisant sovietinių atspalvių, išsiskyrė iš nuobodulio ir pilkumos epochos, be to, kėlė savivertę žinia, jog Vilniaus universitetas – seniausias Rytų Europoje ir senesnis už Maskvos universitetą.

1987 metais prie paminklo Adomui Mickevičiui įvyko pirmasis nesankcionuotas mitingas, kuriame viešai pasmerktas 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktas. 1988 metų rugpjūčio mitingas Vingio parke ir rugsėjo – Katedros aikštėje su sovietinės valdžios suorganizuotu „bananu baliumi“, tapo „dainuojančios revoliucijos“ simboliais.

1988 metų spalio 22 dieną per Sąjūdžio suvažiavimą paskelbta apie arkikatedros grąžinimą tikintiesiems. Spalio 23 dieną anksti ryte Lietuvos vyskupai ir kardinolas Vincentas Sladkevičius aukojo šv. Mišias prie grąžintos katedros durų.

1990 metų kovo 11-ąją paskelbus apie Lietuvos nepriklausomybę, Vilniuje pradėjo griūti Sovietų Sąjunga.

1991 metų sausio 13 dieną sovietų kariuomenės tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariai šturmavo Vilniaus televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Žuvo 14 civilių gyventojų, daugiau kaip tūkstantis buvo sužeisti.

Nepriklausomos Lietuvos sostinė

1991 metų rugpjūčio 23-iąją minint Juodojo kaspino dieną miesto taryboje nuspręsta nukelti Lukiškių aikštėje stovėjusį Lenino paminklą. Aidint džiaugsmo šūksniams ir plojimams išardomo sovietinio monumento vaizdai anuomet apskriejo pasaulį.

1992 ir 2000 metais Vilniuje ir savojoje Alma Mater lankėsi vienas garsiausių Stepono Batoro universiteto auklėtinių, vienintelis Lietuvos Nobelio premijos laureatas Cz. Miloszas, Vilnių ir jo universitetą minėjęs net savo laureatinėje kalboje 1980 metais Švedijos mokslų akademijoje. Minint jo gimimo 100-ąsias metines Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme atidengta ir paminklinė lenta.

1994 metų  gruodžio 17 dieną Vilniaus istorinis centras buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

1996 metų rugsėjo 22 dieną Gedimino kalno papėdėje, prie arkikatedros, iškilmingai atidengtas paminklas kunigaikščiui Gediminui, sukurtas lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos ir įgyvendintas skulptoriaus Mindaugo Šnipo. Paminklas anuomet sukėlė karštų diskusijų, tiek jo meninis sprendimas, tiek pasirinkta vieta sulaukė prieštaringų vertinimų.

2009 metų sausio 1 dieną Vilnius tapo Europos kultūros sostine. Per metus įvyko apie 1500 renginių, juos aplankė apie pusantro milijono žmonių. 

2018 metų liepos 6 dieną Vilniuje iškilmingai atidaryti baigti statyti Valdovų rūmai. Prieš 200 metų nugriauti Vilniaus žemutinės pilies Valdovų rūmai atkurti virš atkastų rūmų liekanų. Pirmoji jų dalis lankytojams atverta dar 2013 metais, visos statybos užtruko 15 metų ir kainavo per 100 mln. eurų. 

2018 metų spalio 6 dieną valstybinėmis laidotuvėmis pagerbtas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Našlaičių kapinėse prieš kelis mėnesius rasti jo palaikai iškilmingai perlaidoti Valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.  

2019 metų liepą, iškėlus paskutinius nuteistuosius, uždarytas Lukiškių kalėjimas Vilniaus centre. 1904 metais pastatytas, kultūros paveldu pripažintas statinių kompleksas tapo renginių erdve.

Okupacijas ir karus praeityje ištvėręs Vilnius po 2022 metų vasario 24-osios tapo palaikymo Ukrainai ir protestų prieš Rusijos pradėtą karą, sutraukusių tūkstančius žmonių, vieta. Vilniuje prieglobstį rado per 20 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos. Kovo 9 dieną Vilniaus savivaldybės taryba bevardės gatvės atkarpą, vedančią link Rusijos ambasados, pavadino Ukrainos Didvyrių vardu.