Su Elvinos tėčiu, žinomu advokatu Artūru Bauža, susitikome pirmą jo darbo dieną po atostogų. Jis džiaugėsi dukrai parvežęs kelis tūkstančius nuotraukų, kurias drauge vakarais žiūrės ir kalbėsis.

Nejudri kūrėja

„Jei turi regėjimą, manoma, kad esi įpareigotas visą laiką skaityti, pvz., kelionėje, traukinyje. Kadaise aš irgi taip dariau, bet dabar svajoju.“ Ši Jorge Luiso Borgeso citata lydi Elvinos Baužaitės laiškus elektroniniu paštu. „Tai mano siekiamybė“, – priduria mergina.

E.Baužaitę drąsiai galime vadinti poete, prozininke. Ji yra išleidusi tris poezijos knygeles ir vieną eseistinio pobūdžio knygą. Ji dviejų „Poezijos pavasarėlių“ laureatė. Dabar merginos galvoje dėliojasi mintys apie būsimą romaną. Klausiama, apie ką bus naujasis kūrinys, Elvina juokiasi ir kategoriškai atsisako atskleisti.

„Aš ir tu – tas pats žmogus“ – taip vadinasi dar visai neseniai dienos šviesą išvydusi Elvinos knyga. Jaunos rašytojos mokytoja Almantė Šimkuvienė sako, kad skaitydamas šią knygelę tarsi išvyksti į kelionę po Elvinos stebuklingų minčių, išgyvenimų ir fantazijų pasaulį. Pasaulį merginos, kuri dėl ligos visiškai nejuda.

Būties trapumas

Namai, kuriuose gyvena Elvina, dvelkia ramybe ir trapumu. Duris ateinantiesiems atidaro auklė Elena. Akys užkliūva už daugybės gulbių skulptūrėlių. Šių gražių ir didingų paukščių atvaizdus Elvina ėmė kolekcionuoti būdama septynerių. Dabar namuose gulbių yra apie 1,5 tūkstančio – įvairaus dydžio, spalvų, iš skirtingų medžiagų.

Artėjant prie Elvinos kambario juntamas trapumas pasiekia kulminaciją. Lovoje, po, atrodo, traškančia nuo baltumo antklode, guli mergaitė dailiai sušukuotomis rudų plaukų kaselėmis. Elvina serga raumenų atrofija. Iki tam tikro amžiaus ji dar galėjo sėdėti. Ir dabar kartais gali, tačiau jos gležnam kūneliui, sveriančiam vos 20 kg, geriau gulėti.

Kvėpuoti Elvinai padeda specialus aparatas. Fizinis šios trapios mergaitės gyvenimas visiškai kitoks nei sveikųjų, tačiau išraiškingos didelės mėlynos akys tik pažvelgus leidžia suprasti ją esant rimta pašnekove.

„Skausmai manęs nekankina – tai vienas iš puikiausių dalykų, leidžiančių man būti laimingu žmogumi. Verkiu gana retai, bet, kaip ir visiems, visko pasitaiko“, – emociją Elvinos balse trukdo pajusti į kūną įvestas specialus vamzdelis – tracheostoma (ilgalaikė dirbtinė plaučių ventiliacija), tačiau jos akys – atviros ir tyros.

Toks kūnas saugo

Elvina mėgino prisiminti, kiek kartų pernai buvo lauke. Gal dešimt? Tiksliai ir pati nepamena, tačiau tai – reta pramoga. Negailestinga ligos diagnozė, pakreipusi Elvinos gyvenimo kelią kita linkme, nesužlugdė merginos – greičiau atvirkščiai. Jos artimieji, mokytoja pabrėžia, kad Elvina – labai stipri ir nepaprastai atkakli.

„Didžiuojuosi tuo, kad esu užsispyrusi. Aš mėgstu stiprius žmones, kurie žino, ko nori, ką daro, nedvejoja, nepyksta, nebamba ant viso pasaulio. Eina, daro, kuria, keliauja“, – čia pat atmintyje iškylantis 21-ų Elvinos kūrybos bagažas neleidžia abejoti jos žodžiais.

„Mano sveikata nėra svarbiausias mano gyvenimo akcentas – tiesiog aš tokia esu. Jeigu būčiau sveika, galbūt būčiau nuėjusi blogais keliais. Aš nežinau. Toks kūnas apsaugo mane nuo blogų dalykų“, – Elvina dėsto savo filosofinį požiūrį į jai likimo skirtą gyvenimo kelionę vienoje vietoje. Ji rami, nes artimieji supranta, kad trapus ir nejudrus merginos kūnas netrukdo jai normaliai gyventi.

Nieko neįmanomo nėra

Normalaus gyvenimo kokybę patvirtina puikiais įvertinimais baigta vidurinė mokykla. „Tas jos užsispyrimas ir yra variklis. Ji kartais išsikelia tokius tikslus, kurie atrodo nepasverti. Pamažu pamatai, kad nieko nėra neįmanomo. Elvina taip užkrečia savo tikėjimu, kad ir pats imi tikėti, jog viskas yra įmanoma. Reikia labai norėti ir tikėti tuo, ką darai“, – mokinės atkaklumą pabrėžia A.Šimkuvienė.

Valstybinių egzaminų Elvina nelaikė. Tuo metu tai buvo precedento neturintis atvejis, kad tokios būklės žmogus siektų laikyti egzaminą, nes ketina stoti į aukštąją mokyklą. Valstybiniams egzaminams nepritarė ir medikai – ne kiekvienas gali atlaikyti didžiulę psichologinę ir emocinę įtampą. Žmogui, kuris turi tokį trapų kūną, tai galėjo būti per sunku.

Elvina labai gerais pažymiais baigė mokyklą ir to pakako, kad ją priimtų į Vytauto Didžiojo universitetą. Studijas universitete mergina tęsia nuotoliniu būdu. Be pagrindinių lietuvių kalbos studijų, Elvina dar pasirinko studijuoti menotyrą. Taip pat mokosi anglų, prancūzų kalbų.

„Priimant šiuos sprendimus mes nelabai ją palaikėme, bet ką darysi. Teko nusileisti. Žiūrime, kad ji susidoroja, ir palaikome tokį jos pasirinkimą. Ji nuolat įrodinėja, kad nieko nėra neįmanomo“, – šyptelėja A.Šimkuvienė.

Įtempta dienotvarkė

Elvina išklojo savo dienotvarkę: „Keliuosi darbo dienomis anksti – šeštą. Ne todėl, kad reikėtų, o tiesiog gaila laiko – juk galima daug įdomiau jį praleisti. Rytinės procedūros užtrunka apie pusvalandį. Maždaug nuo devynių užsiimu mokslo reikalais, o per atostogas rašau laiškus, skaitau. Tai trunka visą dieną. Pietaudama taip pat skaitau įvairius kultūros straipsnius. Pavakare mėgaujuosi kava su pienu. Miegoti einu apie 23 val. Tiesa, savaitgaliais paprastai keliuosi apie devintą dešimtą.“

Žodis „keliuosi“ iš Elvinos lūpų skamba paradoksaliai. Ji keliasi – atmerkia akis. Tarsi užbėgdama į priekį būsimam klausimui Elvina pasakoja, kad pirmą kartą ją pamatę dauguma žmonių sutrinka, išsigąsta, nes nežino, kaip bendrauti. Svarsto, apie ką kalbėti, ar ji sveiko proto. Išeinant nuomonė dažniausiai pasikeičia. „Kai ateina antrą ar trečią kartą, nebekyla klausimų, apie ką kalbėti ir ar aš – sveiko proto“, – žvelgdama mėlynomis akimis Elvina tarsi padeda tašką.

„Daug kas atėję mėgina su Elvina kalbėti taip, tarsi jai nieko nebūtų. Kalbėti apie viską – tik ne apie jos ligas. Visi bando bendrauti taip, tarsi ji būtų tokia kaip jie. Bet juk taip nėra. Juk ir valgo, ir miega ji visai kitaip“, – įsiterpia mokytoja A.Šimkuvienė. Tiesa, moteris prisipažino, kad apie skausmą Elvinos paklaususi toli gražu ne iš karto.

„Bendrauti reikia natūraliai ir per daug negalvoti, ko reikia klausti ir ko nereikia. Kai imi apie tai galvoti, pradeda jaustis dirbtinumas“, – pokalbį tęsia Elvina.

Suartėjimo ženklas?

Praėjusi vasara dar labiau suartino mokinę ir mokytoją. Mokytoja susilaužė stuburą. Ilgai gulėjo ligoninėje, po to vyko reabilitacija. „Toks keistas sutapimas, per kurį supratau, ką reiškia tik gulėti ir žiūrėti į vieną tašką“, – atvirauja A.Šimkuvienė.

Ir taip gulint reikėjo valgyti, nusiprausti, bendrauti, kai ateidavo žmonės aplankyti. A.Šimkuvienė pati stebisi tik tada suvokusi, kad laiko dienoje ne tiek ir daug. Įvyko dar vienas, ko gero, svarbiausias, dalykas. „Man dabar, po to patyrimo, gal ir lengviau suprasti Elviną“, – kartkartėmis jau susitinka ne mokinės ir mokytojos, o draugių žvilgsniai.

Gal tai ženklas? Elvinos kambarys, atrodo, sudreba nuo moterų juoko. „Žinoma, ženklas“, – abi kvatojasi dar linksmiau. „Labiausiai keliauti per šį gyvenimą jai padeda geras humoro jausmas“, – sako mokytoja.

Vaizduotės galia

Kitas dalykas, padedantis Elvinai gyventi, – knygos. Ji skaito nuolat. Perskaitytų knygų kiekiu galėtų konkuruoti su gerokais vyresniais mėgstančiais skaityti žmonėmis. Pati Elvina teigia, kad skaitymas ją nukelia į fantazijų pasaulį, knygos padeda pamatyti tai, ko nemato ar negali pamatyti.

„Išmokau džiaugtis gyvenimu, tuo, ką turiu, nes ir man pačiai gyventi tuomet darosi lengviau“, – neslepia Elvina. „Mane supa mylintys žmonės – tėvai, mokytojai, gydytojai. Tai draugai iš didžiosios raidės, kurie leidžia man gyventi. Aš esu labai užsispyrusi, tačiau nieko nelaimėčiau, jeigu manęs niekas nepalaikytų“, – ramiai dėsto Elvina.

Perskaitytų knygų, pamatytų laidų, artimųjų papasakotų įspūdžių išjaustus grūdus Elvina ir sėja savo kūriniuose. „Žinokite, visai nesunku įsivaizduoti. Aš turiu gerą atmintį, neblogą vaizduotę. Turint daug laiko galima viską įsivaizduoti. Dabar yra daug technologijų ir, pasitelkus jas, taip pat savo vaizduotės galią, galima atsidurti ten, kur tik nori, ir taip, kaip nori“, – kūrybos šaltinį atskleidžia rašytoja.

Klausimai išsilieja

Verčianti virpėti meilė, daiktai, kuriuos galima sušildyti ir įpūsti energijos, pasivaikščiojimai senamiesčiu ir greitai lekiantis automobilis atviru stogu – visa tai tarsi iš realios patirties išlieti kūriniuose Elvinos išgyvenimai.

„Tai, kas susikaupia kylančiuose viduje klausimuose, išsilieja kūryboje. Kitaip, ko gero, kiltų depresija. Gerai, kad išsilieja“, – šyptelėja Elvina, tačiau pernelyg neužtrunka ieškodama atsakymo, kas vis dėlto jai yra kūryba.

Mergina prisipažįsta, kad pirmoji jos knyga yra liūdna ir pikta. Autorei tebuvo 15 metų. Tada pasikeitė jos gyvenimas. Pablogėjo sveikata. „Po to aš išmokau gyventi ir dabar man gera“, – tarsi pati save kritikuoja jauna rašytoja. „Juoda spindinti rožė“, „Balta skaisti rožė“, „Raudona mylinti rožė“ – Elvinos vidinė būsena keitėsi kaip poezijos knygų pavadinimai.

Neleidžia koreguoti

„Mano kūrinius užrašo sekretorė-referentė“, – paaiškina Elvina. „Kas? Elena? – suglumsta mokytoja. – Pakėlė jūsų pareigas. Buvote tik sekretorė.“ Tada jau juokiasi visos trys moterys. Elvina pasakojo, kad pirmiausia eilėraščius rašydavo mintyse. Prisimindavo jų maždaug 30. Visus juos vienu atsikvėpimu ir padiktuodavo savo buvusiai pradinių klasių mokytojai Nijolei Bartkaitienei.

Rašyti proza taip nebeišėjo. Todėl Elvina apgalvodavo, tačiau kurdavo iš karto ir diktuodavo ekspromtu, kai mokytoja ateidavo užrašyti.

„Aš neleidžiu koreguoti. Kai pradedi taisyti ir koreguoti tai, ką jau esi parašęs, išeina naujas kūrinys. Mano mokytoja Almantė paredaguoja, bet koreguoja labai nedaug. Perskaito, mes pasitariame ir lieka tai, kas turi būti“, – Elvina stengiasi išlaikyti pirminę savo kūrinio idėją.

Liko neatsakytas

Paskutiniojoje Elvinos knygoje „Aš ir tu – tas pats žmogus“ – daug meilės, gamtos pajutimų aprašymų, iliuzijų, svajonių. Elvina svajoja apie kelionę ilgam ir toli. Gal laivu po Viduržemio jūrą?

„Aš manau, kad kiekvienas žmogus, kuris turi didelę rimtą problemą, po tam tikro laiko pradeda matyti šviesiai, jis ima mylėti gyvenimą. Būdama tokioje situacijoje, kokioje esu aš, noriu gyventi kiek įmanoma geriau ir išnaudoti kiekvieną galimybę. O kas pasikeistų, jeigu imčiau dejuoti, aimanuoti? Be to, mane supa labai geri žmonės. Jie man suteikia tai, kas yra geriausia, ir aš tuo naudojuosi. Man nėra dėl ko liūdėti ir piktintis“, – apie šviesą savo viduje atvirauja Elvina.

Mergina pasakojo, kad kai buvo maža, jai nebuvo kada galvoti apie tai, kodėl ji kitokia nei sveikieji. Daug piešė, skaitė, dainavo, lipdė – tiesiog nebuvo laiko dėl per didelio užimtumo. „Aš turėjau gražią vaikystę. Visose nuotraukose šypsausi“, – ir dabar šyptelėja mergina.

Į kai kuriuos klausimus Elvina atsakydavo tarsi žinodama, kad jie gali kilti: „Jūs norite paklausti apie mano sveikatą? Labai sunku kalbėti su tėvais mano sveikatos temomis. Man nemalonu žiūrėti į nesveikus žmones, nes tada lyginu save su jais. Kėliau klausimą kodėl, bet atsakymo nėra.“

Einame į priekį

„Buvau Balio saloje. Ten vieną rytą atsikėlęs pro langą pamačiau laivą ir ėmiau įsivaizduoti, kad mano Elvina atplaukia. Ten tinkami takeliai važinėti vežimėliu, kad bent kelias valandas ji galėtų pabūti ir pamatyti, kaip yra kitoje Žemės dalyje. Jai tai būtų atgaiva“, – svajoja A.Bauža.

Nepagydoma liga sergančios jaunos rašytojos tėtis neslepia, kad gyvenime teko kilti ne iš vienos duobės. Raumenų atrofija Elvinai buvo diagnozuota, kai jai tebuvo šeši mėnesiai. „Mes gyvename. Mūsų filosofija yra paprasta – gyventi ir eiti į priekį. Prisitaikyti prie aplinkybių, stebėti naujoves ir gyventi gerai“, – tvirtai dėsto vyras.

„Duobė buvo ne viena. Duobių buvo daug. Kiekviena duobė grūdino. Ir grūdino nuo mažų dienų. Teko priprasti ir taikytis su tam tikrais negalėjimais. Ypač skaudėjo dėl jos, kad ji negali pasinaudoti gyvenimo gėriu. Mums teko prisitaikyti prie gyvenimo taip, kad ji galėtų pasiimti viską, kas jai duota“, – išmoktas gyvenimo pamokas vardija A.Bauža.

Čia ir dabar

Šeima susitvarkė buitį taip, kad Elvina, būdama namuose, kiek įmanoma labiau galėtų pajusti gyvenimą. Neseniai valstybė skyrė pinigų ir merginai buvo nupirktas televizorius, kuriame didelėmis raidėmis matyti kompiuteryje rašomas tekstas. Taip Elvinai lengviau skaityti, mokytis ir dirbti.

Pasak A.Baužos, dabar jau yra naujos kartos televizorių, valdomų balsu arba rankos judesiu. Rankų Elvina negali judinti. Toks televizorius jai suteiktų daugiau savarankiškumo, tačiau kol kas Lietuvoje tokių nėra.

„O kas gali įvykti? – filosofiškai klausia A.Bauža. – Išskyrus pabaigą, nieko kito negali įvykti. Mes negalvojame apie tai, kas gali įvykti. Mes tai žinome ir apie tai esame pasišnekėję su Elvina.“ Nelengva lemtis išmokė šeimą džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar.

Lemties neišvengsi

„O kodėl tai turėjo atsitikti kitam žmogui, o ne mums? Dievas tai davė mums. Aišku, labai skaudu, kad tai davė jai. Bet kitiems yra dar blogiau. Elvina protinga, smalsi – mes einame į priekį. O kiek yra vaikučių, su kuriais tėvai negali pasišnekėti? Kiek yra sergančių onkologinėmis ligomis? Kiek staiga žūva? Išeina vaikas į gatvę ir negrįžta. Tai baisu. O mes kiekvieną dieną gyvename. Mes dabar jau taip gyvename, kad viskas pas mus yra sudėstyta“, – jausmingai kalba A.Bauža.

Jis neslepia – būna tokių akimirkų, apie kurias net negali kalbėti: "Tada sakau, kad pasišneku su Dievu apie gyvenimo neteisybę. Vis dėlto lemtis yra lemtis ir nieko negali pakeisti.

Nežinau, ar ji sakė apie savo svajonę – plaukti kruiziniu laivu bent kelerius metus. Ji svajoja nuvažiuoti iki Klaipėdos ir išplaukti aplink pasaulį. Tokia didžiulė yra jos svajonė."

Raumenų atrofija

Tai genetiškai nulemta liga, kai dėl tam tikrų stuburo smegenų pakitimų nesivysto raumenys. Kvėpuojant taip pat dalyvauja raumenys ir Elvina yra pirmoji Lietuvoje, kuriai buvo pritaikyta plaučių ventiliacija namuose.

Ištrauka ir knygos „Aš ir tu – tas pats žmogus“

Lengvu žingsniu, ne paskubomis, einame baltu, sniegu apklotu šaligatviu, dengiant sutemai. „Duok ranką“ – nedrįsti, nes šlapias delnas. Aš paimu tavus pirštus į savo saują, tokią pat drėgną ir šaltą. Tyla. Nejauki tyla. Imu kalbėti. Sakau bet ką, kad tik nutraukčiau tylą, padrąsinčiau tave ir atverčiau save. Netikėtai lengvai užsimezga pokalbis. Tinkame vienas kitam. Rišasi nematomi siūlai – jausmų virvelės. Švelniai sningant eina jau nebe du žmonės – aš ir tu; dabar einame mes – vienas. Taip kaskart susitikdami pradedame ręsti, tverti kitą pasaulį.

Kai pasaulis man išnyks, tavęs neberasiu. Tada dėl meilės aš gyvensiu. Nors tavęs nebus, atsikelsiu vildamasi, kad būdamas ten, kažkur toli, mane myli. Kas yra meilė? Neatsakysiu. Tik žinau, kad mes vienas kitam numatyti. Ar sunku mylėti? Ne, tai lyg kvėpuoti. Vienąkart taip, lyg į ugnį, kitąkart – į šaltą dvelksmą, o kartais, it po gaivios nakties nulijus vėsiam lietui, alsuot salsva lelijos aromato jūra.

Iš poezijos knygos „Raudona mylinti rožė“

Visi turim angelus savo

O galbūt aš esu tavo.

Pasirodysiu netikėtai,

Apgaubus nakčiai žvaigždėtai...

----- ----- -----

Medvilne išklotu,

Smilkalu kvepiančiu,

Žiedais išpuoštu

Aš einu taku.

Jis veda tiktai pas tave.

Tikiu, jog ten rasiu meilę,

Kuri gardžiai kvepės cinamonu

Ir apklos minkštu medvilnės apklotu.

----- ----- -----

Lengvumas, skaidrumas nežemiškas.

Gyvas oro kūnas toks magiškas.

Snieguolių sesučių – milijonai.

Šoka ištisi paviljonai.

Jei nori, kad snieguolė gyventų,

Nepamilk, nes meilėj ji sudegtų.

----- ----- -----

Noriu meilės raudonos,

Iki skausmo geliančios,

Karštos taip karštos,

Tiesiog žudančios,

Kuri smelktų kaip špaga,

Pervertų širdį maną.