Aktorė Aurelija Tamulytė pagavo sėkmės paukštę. Jos vaidmenys teatro scenoje – ryškūs, mylimi žiūrovų, įvertinti solidžiais teatro apdovanojimais.
Naujausias jos vaidmuo – Fani Viliaus Malinausko režisuotoje Mariaus von Mayenburgo pjesėje "Bjaurusis" – pelnė "Fortūną" ir nominaciją "Auksiniam scenos kryžiui" už antraplanį moters vaidmenį. Žinia, ar aktorei atiteko ir šios nominacijos laurai, slėpta it valstybinė paslaptis iki pat vėlyvo penktadienio vakaro, kai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre surengta "Auksinių scenos kryžių" teikimo ceremonija.
Pokalbiui su aktore susitikome po spektaklio ištuštėjusioje Kauno valstybinio dramos teatro žiūrovų salėje. Devinta valanda vakaro, po susitikimo buvusi kaunietė skubės namo į Vilnių – laukia vyras, kurį ji vadina draugu. Ką tik nusivaliusi grimą A.Tamulytė žvelgia į scenoje likusias spektaklio "Bjaurusis" dekoracijas ir prisipažįsta: "Jei dar penkis gyvenimus gyvenčiau, vis tiek rinkčiausi tą pačią profesiją."
– Kokios mintys užklupo, išgirdus žinią apie nominaciją "Auksiniam scenos kryžiui"?
– Buvo labai gera. Tai suteikia pasitikėjimo ir nuramina. Malonu, kad kažkas žiūri, vertina, kad esi pastebėtas. Koketuočiau, jei sakyčiau, kad tai nesukelia teigiamų emocijų. Juk dėl aktorystės daug ką paaukoji. Iš šalies viskas atrodo lengva ir gražu: teatras, scena, grimas, šypsenos. Iš tiesų tai – sunki profesija, reikalaujanti didelės aukos. Artistas visą laiką dirba, rengiasi vaidmenims. Apdovanojimas – stotelė, kuomet atsikvėpi ir vėl gali eiti toliau.
– Spektaklis "Bjaurusis" – apie siekį būti gražiam. Vaidinate vyro, kuris jaučiasi bjaurus, žmoną. Jaučiate, kad mūsų visuomenėje fizinis grožis svarbus?
– Visa užgožiantis beprotiškas jaunystės kultas, grožio industrija klesti. Aš pati be proto myliu gyvenimą ir senatvės bijau. Dažnai susimąstau apie tai. Žinoma, tai neišvengiama. Niekada nebuvau iš tų, kurioms visiškai nesvarbi išvaizda. Jau dabar man norisi į veidrodį žvelgti iš toliau. Man patinka klasiko Antono Čechovo mintis, kad žmoguje viskas turi būti gražu – veidas, siela, kūnas, mintys.
– Moterys bijo pasenti baimindamosi, kad taps negražios vyrams. Bet jei šalia yra žmogus, kuris myli ir jų abiejų raukšlių kiekis daugėja proporcingai – gal neturėtų kankinti baimė pasenti?
– Apie tai mažiausiai galvoju. Bendraudama su vyriškosios lyties atstovais manau: jei mane priima tokią, kokia esu, – puiku, jei ne – tai jų problema. Kai gyveni su žmogum nebe pirmus metus, labiausiai įvertini tai, kad šalia turi draugą. Traukos dalykai natūraliai slopsta. Manau, ne raukšlių kiekis, o rutina žudo dviejų žmonių santykius. Išlygintos raukšlės į gyvenimą įsibrovusios pilkumos neišvarys. O gyvenimo finale vis tiek visi liksime vieni.
– Aktorės labiau nei kitos dailiosios lyties atstovės bijo kiekvienos naujos raukšlelės?
– Žinoma. Juk mūsų kūnai yra mūsų darbo instrumentai. Dėl to stipriau reaguojame į savo fizinius pokyčius. Tą instrumentą norisi mylėti, puoselėti, kad jis ilgiau grotų, ilgiau būtų reikalingas scenoje. Aktoriaus profesijoje taip jau yra – bėgant metams vaidmenų mažėja. Kol kas vaidmenų stygiumi negalėčiau skųstis. Tryliktas sezonas teatre, ir visą laiką turiu darbo.
– Kurie vaidmenys iš jūsų pareikalavo daugiausiai?
– Iš dabar esančių scenoje – Petra iš Gintaro Varno režisuotų "Karčių Petros fon Kant ašarų". Mano herojė pamilsta moterį, tačiau veikalas yra apie meilę apskritai. Vaidindama galvoju apie žudančią meilės jėgą ir tai noriu perteikti žiūrovams. Po spektaklio būnu vos gyva.
Žana d‘Ark Jono Vaitkaus režisuotoje oratorijoje "Žana d‘Ark" – taip pat vienas daugiausiai jėgų pareikalavusių vaidmenų. Man už nugaros buvo 150 žmonių, kuriems turėjau paduoti taktą. Buvo labai sunku, bet ir beprotiškai malonu dirbti.
Jėgų reikalauja kiekvienas vaidmuo. Kad ir "Bjauriajame" – beveik tuo pačiu metu scenoje kuriu du skirtingus moteriškus vaidmenis. Reikia daug pastangų, kad staiga, per sekundę, iššoktum iš vieno personažo kailio į kitą. Turiu tą bėdą – į kiekvieną vaidmenį neriu iki galo.
– Gyvenate beprotišku tempu: kiekvieną dieną po porą kartų lekiate autostrada Vilnius–Kaunas. Abiejuose miestuose laukia vaidmenys, rytais – repeticijos Vilniuje. Kas padeda atlaikyti didžiulį krūvį?
– Kuo daugiau dirbu, tuo daugiau jėgų atsiranda. Miegu labai mažai – atrodo, iš kur ta energija? Man baisiau nedirbti. Šį mėnesį turėjau kelias laisvas dienas – išsigandau, nežinojau, ko griebtis. Darbas įkrauna mano baterijas. Žinoma, yra tam tikros ribos, kurių negali peržengti dėl sveikatos. Bet jei tau krauna ir tu paveži – vadinasi, tau duota pavežti daugiau. Bent jau šiuo laikotarpiu. Kol krauna, kol nekliba ratai – vežu.
– Jūsų vyras fotografas Raimundas Švilpa nepriekaištauja, kad mažai laiko lieka asmeniniam gyvenimui?
– Jis mane pažino tokią – bėgančią. Kitokią kažin ar mane matė. Jis irgi savarankiškas žmogus, turintis savo veiklą. Mes – draugai. Jis yra neskubantis stebėtojas ir galbūt nelabai brangina laiką. O aš jį labai branginu, atrodo, didžiausia dovana yra turėti valandėlę laisvo laiko. Būna tokių dienų, kai prasilenkiame ir beveik nematome vienas kito. Mes nesame sulipę kaip kumštis ir visiškai neatskiriami. Gyvename vienoje erdvėje ir kiek įmanoma nemaišome vienas kitam.
– Ar įsivaizduojate save, gyvenančią pagal daugmaž standartinės šeimos scenarijų: rūpestis vyru, vaikais, maisto gamyba?
– Įsivaizduoju standartinį butuką, vaikus, apie rūpesčius besisukančius pokalbius, pusryčius, pietus, vakarienę. Žinau, kad žmonės taip gyvena. Kartais važiuoju daugiabučių kvartalu vakare, kai kiekviename langelyje dega šviesa ir susimąstau: "Viešpatie, kiek daug panašiai gyvenančių žmonių. Juk kiekviename bute – tas pats scenarijus." Nežinau, ar aš galėčiau taip gyventi.
– Jūsų pirmasis vyras buvo verslininkas. Ar remdamasi asmenine patirtimi galėtumėte pasakyti, kad šeimoje menininkas menininką geriau supranta?
– Viską lemia energetiniai dalykai – "laukai" sutampa arba ne. O šiaip jokių taisyklių nėra. Netgi sakyčiau, kai po vienu stogu gyvena du menininkai, atsiranda pavojus, kad vienas kitą nutemps žemyn, kai prasideda juodasis laikotarpis. Kartais priešingybės gal ir geriau – negerai, kai abu labai racionalūs arba abu skrajojantys padebesiais, gyvenantys iliuzijų pasaulyje.
– Niekada nesigailėjote, pasirinkusi aktorės duoną?
– Niekada. Jei dar penkis gyvenimus gyvenčiau, vis tiek rinkčiausi tą pačią profesiją. Esu laiminga ten, kur esu. Teatras yra didžioji mano meilė. Abipusė aistra, kuri, tikiuosi, neišblės.
– Intrigų teatro gyvenime daug?
– Be intrigų neapsieina nė vienas teatras. Tai yra sudedamoji teatro dalis. Mes, aktoriai, nesam šventieji. Visur truputį purvo, truputį pudros, poezijos ir grožio yra. Iš to susideda teatras.
– Kokie jūsų svajonių vaidmenys?
– Labai traukia klasika, Fiodoro Dostojevskio, A.Čechovo herojės. Tačiau mane tiesiog įsuko naujoji dramaturgija. Svajonių vaidmens kol kas nesuvaidinau. Tarp tokių – Blanša iš "Geismų tramvajaus", Ana Karenina. Mane traukia tragiško likimo moterys. Esu savotiška mazochistė. Lengvi dalykai lengviau pasidaro, bet tuomet nėra ugnies, azarto ir kovos.
– Kur dabar jūsų namai?
– Mano namai – butas Užupyje. Sakau, kad gyvenu griuvėsiuose – beveik avariniame, mažai restauruotame 1850 m. statybos name. Man reikia uosti senovės kvapą, negalėčiau gyventi naujos statybos name.
– Koks būtų jūsų linkėjimas sau?
– Didžiausia svajonė – kad su manimi žmonės elgtųsi taip, kaip aš su jais elgiuosi. O stengiuosi elgtis gražiai. Kartais jaučiuosi per daug duodanti, pernelyg atvira, nuoga. Juk atvirai einantį žmogų lengviau apspjauti. Linkiu sau truputį apsirengti, turėti gudrumo, pridengti sielą drabužiu.
Naujausi komentarai