Šiukšlynas virto sodu

Bendruomenės edukacijos centro idėja išsirutuliojo penkioms jaunoms moterims betriūsiant Antakalniečių darže, kur jos prieš penketą metų susipažino drauge sėdamos, ravėdamos ir skindamos bendruomeniškai auginamą derlių. Nė viena net supratimo neturėjo apie restoranų verslą, bet kažkas svajojo apie jaukią kavinukę, kita išmanė marketingą, trečia – komunikaciją, likusias žavėjo ekoinovacijos ir tvaraus gyvenimo būdo idėjos.

"Daugelis žmonių, išgirdę apie mūsų planus, pirštą ties smilkiniu pasukiodavo, – juokėsi Goda Sosnovskienė, kultūros vadybininkė, kelerius metus vadovaujanti "Miesto laboratorijos" kavinei. – Labiausiai bijojome, kad negausime licencijos, nes kavinė įkurta buvusiame ligoninės sandėlyje. Bet iš Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų sulaukėme geranoriškumo bei naudingų patarimų."

"Miesto laboratorijos" pradžia buvo paženklinta netikėtos sėkmės: 2015 m. sostinės savivaldybė visus Sapiegų parko pastatus išnuomojo startuolių centrui "Vilnius Tech Park" už simbolinę kainą – 29 centus už kvadratinį metrą, su sąlyga, kad pastatus nuomininkai susiremontuos. Startuoliams neprireikė buvusio ligoninės sandėlio, ir savivaldybė jį tokiomis pat sąlygomis perdavė bendruomenei. Antakalniečiai būriais gužėjo į talkas, nes reikėjo iškuopti ir apleistą pastatą, ir kalnus šiukšlių už jo, nes ten daugybę metų buvo statybinių ir medicininių atliekų sąvartynas.

Išvežėme tas šiukšlių sankaupas, prisodinome gyventojų dovanotų augalų, išsaugojome ant šiukšlyno augančias obelaites, ir jau kepėme pyragus iš jų sunokintų obuolių.

"Išvežėme tas šiukšlių sankaupas, prisodinome gyventojų dovanotų augalų, išsaugojome ant šiukšlyno augančias obelaites, ir jau kepėme pyragus iš jų sunokintų obuolių", – "Vilniaus dienai" sakė G.Sosnovskienė.

Fortūna "Miesto laboratorijos" kūrėjoms nusišypsojo ir antrą kartą – Lietuvos energijos skirstymo operatoriaus (ESO) įsteigtas fondas, skatinantis ekologines iniciatyvas, suteikė 20 tūkst. eurų paramą. Už šias lėšas pastatytas saulės kolektorius, aprūpinantis pastatą energija, jo viduje įrengtas hidroponinis daržas.

"Brangiausiai kainavo stelažai hidroponiniam daržui ir LED lempos, bet dabar jos taupo energiją, kurią mums gamina saulė. O visa kita įrengėme pagal antrinio dizaino ("Second Design") principus – čia nėra nė vieno naujo daikto, tik perdirbti, kažkieno išmesti arba dovanoti. Sąmoningai tai darėme, norėjome parodyti žmonėms, kad kuriant kažką naujo nebūtina naudoti naujų išteklių", – akcentavo pašnekovė.

Goda Sosnovskienė

Seni daiktai atgyja

Atsiliepdami į skelbimus, žmonės vežė nereikalingas kėdes, stalus, boilerius, šaldytuvus, arbatinius. Net kavinės viryklė ne nauja, o įsigyta per JAV ambasados organizuotą naudotų daiktų išpardavimo aukcioną. Puiki amerikietiška viryklė, įsigyta vos už 30 eurų, naudojama jau trečius metus.

"Aplinkui yra tokia gausybė daiktų, kad naujų pirkti tiesiog neverta, – įsitikinusi G.Sosnovskienė. – Dar daugiau – seni daiktai turi tam tikrą savo istoriją ir savo aurą. Štai puodeliai mūsų kavinėje beveik visi skirtingi, ir daugelį lankytojų nudžiugina prisiminimai, kad seniai seniai iš tokių pačių puodelių arbatą gėrė pas savo mamas ar močiutes."

Iš pat pradžių viskas šiame centre buvo grįsta nesavanaudiška savanorių veikla, benduomenę viešoji įstaiga telkė per kultūrinius renginius, vakarones su įžymiais Antakalnio žmonėmis. Taip pat vyko edukaciniai užsiėmimai – sveiko maisto gamyba, hidroponikos pamokos, meistrų laboratorijos, kaip pasigaminti naujus daiktus iš atliekų, antakalniečių sukurtų gaminių mugės ir blusturgiai, kur nereikalingi daiktai atrasdavo savo vietas kitų bendruomenės narių šeimose. Ir šiuo metu apie 70 proc. "Miesto laboratorijos" veiklos sudaro Antakalnio bendruomenės narių, kaimynų inicijuoti renginiai.

G.Sosnovskienė sako, kad jai labai artima pati socialinio verslo idėja: "Baigusi kultūros vadybos mokslus ir visą gyvenimą dirbusi su kultūros projektais, gryname versle savęs neįsivaizduoju. O kai dirbi ne dėl pelno ir turi savo tikslą, tai teikia pasitenkinimą. Aišku, mes stengiamės dirbti kuo išradingiau, pritraukti daugiau klientų ne vien iš bendruomenės narių, mokėti kavinės darbuotojams padorius atlyginimus, bet visas likusias pajamas skiriame tam, kuo tikime – bendruomenės telkimui, su aplinka darniam gyvenimo būdui."

Anot jos, svarbiausia, kad kainos kavinėje būtų nedidelės, o pajamų galima gauti iš privačių renginių. "Miesto laboratorijoje" dažnai vyksta įvairūs koncertai, paskaitos, būna net ir vestuvių pokylių, nes miesto žmonės ieško netradicinių potyrių netradicinėse erdvėse.

Žmonės keičiasi

"Miesto laboratorija" daugybę renginių organizavo dar nė neturėdama galutinai įrengtų patalpų.

"Pradėję remontuoti sandėlį, neturėjome nė cento, ir visą laiką bandėme užsidirbti, virdami kavą, arbatą, siūlydami savo keptus pyragus", – prisimena G.Sosnovskienė.

Ji pasakojo apie neįtikėtiną atradimą – lankytojų dosnumą, kai būdavo siūloma jiems patiems nustatyti kavinės patiekalų kainas: "Kartais išdėliodavome rekomendacines kainas, o kartais tik pastatydavome stiklainį ir pranešdavome, kad už surinktus pinigus kuriame "Miesto laboratoriją". Kiek žmonės norėjo, tiek ir mokėjo. Labai stebėjomės, kad nenustatę kainų surinkdavome gerokai daugiau pinigų. Pasirodo, ir lietuviai gali būti dosnūs, kai kalbama apie jiems priimtiną idėją, bendrą reikalą."

Esame laimingi, kad matome tokį virsmą, kaip iš tiesų galima gyventi bendruomenėje, kur visi vieni kitais pasitiki.

Po talkų "Miesto laboratorijos" kūrėjai kartais pamiršdavo užrakinti įrankius, bet atėję kitą rytą rasdavo juos ten, kur palikę. Galbūt per kelis dešimtmečius išsitrynė sovietinis požiūris, kad tai, kas bendra, yra niekieno ir galima pasisavinti?

"Esame laimingi, kad matome tokį virsmą, kaip iš tiesų galima gyventi bendruomenėje, kur visi vieni kitais pasitiki. Gal iš tiesų laikui bėgant po truputį tapsime "skandinaviški", – vylėsi pašnekovė. Kita vertus, ji apgailestavo, kad visuomenė kol kas nepakankamai suvokia socialinio verslo fenomeną. – Daug kas vis dar galvoja, kad mus išlaiko savivaldybė, nors iš jos mes tik gauname pastatą su nuomos lengvata. O už komunalines paslaugas žiemą mokame apie 700 eurų per mėnesį. Tuos pinigus reikia iš kažkur paimti – būtent kavinė ir išlaiko šią vietą, kuri atvira bendruomenės veikloms."

Nukopijuoti neįmanoma

Paklausta apie ateities planus, G.Sosnovskienė pripažįsta ne kartą sulaukusi raginimų reprodukuoti "Miesto laboratorijos" projektą kituose sostinės rajonuose, tačiau pritrūkstanti šaknų:

"Čia jis organiškai įaugęs, sukurtas vietinių žmonių, nes darėme tai, ko trūko bendruomenei, kuri jau turėjo savo daržą su šiltnamiu. O nukopijuoti ir padauginti man atrodo neįmanoma, nes tai ne kokia picerija, kurią gali įsteigti bet kur. Svarstome nebent imtis panašaus projekto atskiroms socialinėms grupėms, pavyzdžiui, vienišoms mamoms, bet kol kas tos idėjos dar neįgijo konkretaus pavidalo."