Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovės „Ober-haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims Raimondas Reginis papasakojo, kokia situacija seno statybos būstų akiratyje.

– Ar tikrai žmonės nenori pirkti butų senesnės statybos namuose? 

– Jeigu pažiūrėtume į naujausią statistiką, pavyzdžiui, Vilniaus mikrorajone šių metų sausio mėnesį buvo įsigyta 600 butų. Apie 200 butų buvo įsigyta būtent senos statybos namuose, kurie statyti nuo 1960 iki 1990 metų. Trečdalis butų buvo įsigyta senuose daugiabučiuose ir didžioji dalis iš jų – tipiniai daugiabučiai, stambiaplokščiai arba mūriniai. 

– Ar sprogimas daugiabutyje nors kiek pakeitė skaičius, ar tas įvykis neatbaidė žmonių?  

– Sudėtinga būtų pasakyti, ar pakeitė. Žiūrint į šių ir praeitų metų duomenis, matome, kad toks būstas Vilniuje sudaro 30 proc. 30 proc. butų įsigyjama senos statybos namuose. Sausio mėnesio duomenys – sumažėjimo nerodo. Mūsų šalies, ypač Vilniaus, didžiąją dalį būsto fondo sudaro senos statybos daugiabučiai, statyti tarp 1960 ir 1990 metų. Tai – įperkamas būstas, pats pigiausias mieste, kurį gyventojai gali įpirkti.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Teigiate, kad tokiuose namuose pirkti butą – pigiausia. Ar po įvykių Viršuliškėse, po sprogimo, nėra taip, kad žmonės dar labiau derasi, nori dar pigiau nusipirkti? 

– Žiūrint į kainas, sudaromus sandorius, įsigyjamus butus, neatrodo, kad tas įvykis galėjo iš esmės pakeisti elgseną. Tiek pardavėjo, tiek pirkėjo. Rinka dabar – lėtėjančioje fazėje. Matome, kad šiek tiek pigesnių sandorių atsiranda, pirkėjas sugeba nusiderėti šiek tiek į žemesnę pusę. Tai yra tokių sandorių, kurių anksčiau galbūt ir nebuvo. Bet sumažėjimas – simbolinis. Kainos laikosi stabiliai ir priklauso nuo individualaus atvejo. Jeigu pirkėjas mato, kad pastatas – nelabai geros būklės, jis skaičiuoja, kad ateityje reikės papildomų investicijų. Gyventojai turės papildomai investuoti ir tada stengiasi derėtis su pardavėju.  

– Gal žmonės baiminasi karo grėsmės ir išparduoda turtą? Dažnai girdima, kad žmonės dairosi būsto Tenerifėje, ar kitur, kur galėtų išvažiuoti, jeigu kiltų karo grėsmė. Tai gal rinkoje atsiranda daugiau pasiūlos?  

– Vilnius – pakankamai sparčiai augantis miestas. Mūsų duomenimis, vien praėjusiais metais plėtotojai pastatė arti 5 tūkst. butų Vilniuje, kuriuos skirti parduoti. Tai – nemažas skaičius. Yra natūrali kaita, nes dalis parduoda senesnės statybos butus, kraustosi į naujesnės statybos. Ypač, kai pastatoma daugiau naujesnės statybos butų, dažniausiai žmonės senos statybos būstą parduoda ir perka naują. Iš tos pusės matomas sujudimas, bet jeigu žiūrėti bendrai į skaičius rinkoje, bendrą pasiūlymų kiekį, tai didesnio augimo nepastebėjome. Vargu, ar pastarasis įvykis turėjo didesnės įtakos rinkai, nes tokių įvykių – labai mažai, žiūrint net ir šalies mastu.  

– Kiek kainuotų apie 60 kvadratų, trijų kambarių butas senos statybos name? 

– Tokiuose daugiabučiuose populiariausi yra dviejų-trijų kambarių butai. Prasčiausios būklės, kurie yra prastai įrengti, kuriuose galbūt reikėjo atlikti įrengimą, mažiausia kaina – apie 1400 – 1500 eurų už kvadratinį metrą. Jeigu butas tvarkingas, jį galima įsigyti ir keltis gyventi, tai vidutiniškai kainuos apie 2 tūkst. eurų už kvadratinį metrą. Jeigu butas pilnai ir naujai įrengtas, dažniausiai tokie butai gali būti parduodami ir po 2,5 tūkst. už kvadratinį metrą.

Dviejų kambarių butas gali kainuoti ir 120 tūkst. eurų, o jeigu dar – renovuotas pastatas, tai yra sandorių, kurie artėja ir prie 3 tūkst. eurų už kvadratinį metrą. Tokie sandoriai labai reti, bet jeigu būstas gerai atrodo iš išorės, labai gerai įrengtas viduje, būna pirkėjų, kurie sumoka dideles sumas.