„Naivu manyti, kad, ištrynę materialiuosius sovietmečio pėdsakus, panardinsime visuomenę į kolektyvinę amneziją“, – tvirtina architektūrologas Vaidas Petrulis. Pasak jo, šiandien svarbu neužsimerkti prieš Vilniaus sovietinio modernizmo architektūrą, iškilusią 7–8 dešimtmetyje, tačiau stengtis suvokti jos vietą tiek miesto panoramoje, tiek kiekvieno mūsų kasdienybėje.

Artėjant antrus metus iš eilės vyksiančiam atviros architektūros savaitgaliui „Open House Vilnius“ (balandžio 23–24 dienomis) su architektūrologu kalbamės apie įdomiausius sovietmečiu statytus sostinės pastatus, jų svarbą ir išskirtinumą.

– Kaip 7–8 deš. sovietinio modernizmo pastatai atrodo šiuolaikinės Vilniaus architektūros kontekste?

– Liūdniausias aspektas, susijęs su sovietinio modernizmo pastatais, yra šiandieninė jų fizinė būklė. Daugelis jų – prastos kokybės, neatitinka šių dienų poreikių ir lūkesčių. Dėl to ypač nukenčia gyvenamoji architektūra. Pavyzdžiui, anksčiau buvęs prestižinis Lazdynų gyvenamasis rajonas nebėra toks patrauklus. Kiti pastatai, pavyzdžiui, Koncertų ir sporto rūmai – apleisti.

Tačiau  sostinėje gausu vertingos ir netgi unikalios architektūros pavyzdžių – Santuokų rūmai, Nacionalinis dramos teatras, Operos ir baleto teatras, Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kooperatyvų sąjungos namas. Šie ir nemažai kitų objektų rado savo nišą ir šiuolaikiniame Vilniuje. Ne tik kaip istorijos artefaktai. Jie praturtina miesto aplinką, kuria papildomą vizualinę ir prasminę dimensiją. Per juos galime matyti, kaip ir kuria kryptimi vystėsi modernistinės architektūros idėjos.

– Kas projektuojant pastatus architektams buvo svarbiausia? Kokiomis idėjomis jie grindė savo kūrybą?

– Vienas pagrindinių modernizmo principų – funkcionalumas. Tai universali vertybė, kuri buvo svarbi modernizmui formuojantis bei nebuvo užmiršta ir po Antrojo pasaulinio karo abejose šaltojo karo barikadų pusėse. Manyta, jei funkcionalu, vadinasi, gražu. Be to, modernistinė architektūra tiek Sovietų Sąjungoje, tiek apskritai visame pasaulyje tuo pat metu sprendė ir socialinius klausimus. Pavyzdžiui, XIX amžiaus miestai (Berlynas, Londonas) buvo nehigieniški, sveikatos požiūriu net pavojingi gyventi.

Taigi modernizmo epochos kūrėjai ieškojo būdų, kaip šias problemas neutralizuoti pasitelkiant architektūrą. Išeitis buvo kuo racionalesnė, pigesnė, funkcionalesnė statyba. Pradedant interjerais ir baigiant miesto zonų planavimu.Tiesa, šioji existenceminumum ideologija atsispindėjo ir savitoje, minimalistinėje estetikoje.

Tiesa, pokario metais Sovietų Sąjunga, o kartu ir socialistinė Lietuva, žengė žingsnelį atgal. Vietoje pasaulyje vyravusio vadinamojo vidurio amžiaus modernizmo pas mus dominavo socialistinis realizmas – puošnūs, turtingo dekoro, monumentalūs pastatai, kurie rėmėsi į istorinį palikimą (kolonos, frontonai, portikai) bei politinius ir ideologinius ženklus (realistinės darbininkų, funkcionierių, tankistų skulptūros ir t. t.). Vienas ryškiausių tokio stiliaus pavyzdžių Vilniuje – Martyno Mažvydo biblioteka. Taip pat daug aistrų sukėlusios Žaliojo tilto skulptūros.

– Grynasis sovietinis modernizmas, kurio pavyzdžių Vilniuje turime ne vieną ir kuriuo šiandien domisi tiek pasaulio, tiek Lietuvos architektūrologai, yra šiek tiek vėlesnis darinys?

– Taip, Vilniuje pirmieji sovietinio modernizmo pastatai atsirado 1961 metais. Vadinamuoju atšilimo laikotarpiu. Atskaitos taškas galėtų būti Miestų statybos projektavimo instituto pastatas prie Neries krantinės. Tai vienas ankstyviausių sovietinio modernizmo pavyzdžių, kuriame galima aptikti vizualių sąsajų ir su tarpukario projektais. Ypač į akis krenta stilizuotas įėjimo stogelis. Panašaus būta ir Visuomeninio draudimo bendrovės rūmuose Gedimino prospekte.

– Papasakokite, iš kur sostinės architektai tuo metu sėmėsi idėjų?

– Vienas pagrindinių įkvėpėjų, mano manymu, buvo prancūzų architektas Le Corbusier. Taip pat – skandinaviškas modernizmas. Jei ieškotume Le Corbusier įtakos sostinės architektūroje, galėtume pažvelgti į impozantiškų formų Sporto rūmus. Tai geriausias brutalumo pavyzdys miesto panoramoje.

Jei dairytumėmės skandinavų įtakos (visų pirma – suomių), reikėtų prisiminti Kompozitorių sąjungos pastatą ir gyvenamųjų namų kvartalą Žvėryne. Suomiai ten lankydamiesi sako: „Jaučiamės kaip namie.” Net dabar, kada kai kurie pastatai jau „apaugo“ įvairiais šiuolaikiniais „patobuliniamais“, jame vis dar gali justi skandinavišką dvasią.

– Tuo metu atsirado ir savotiškų pastatų „naujadarų“. Pavyzdžiui, vadinamasis „zaksas“ – Santuokų rūmai. Ši tendencija glaudžiai susijusi su vyravusia ateizmo ideologija. Jie buvo savotiškas pakaitalas bažnyčioms.

– Taip, Santuokų rūmai yra sovietų sistemoje sugalvotas objektas. Jie žymi pastangas pašalinti viską, kas susiję su religija. Tačiau šiame kontekste man įdomus kitas aspektas – komunistinėje ideologijoje puoselėtas noras kiekvienam žmogiškojo gyvenimo aspektui sukurti bendrą, komunalinę zoną.

Dar trečiame XX a. dešimtmetyje Rusijoje pradėtos kurti įvairios savotiškos megaįmonės, kurios buvo skirtos aptarnauti kuo didesnę visuomenės dalį. Vyko kolektyvinis procesas. Tarkim, pietūs „fabrike-virtuvėje“ (tai buvo populiarus ankstyvojo sovietmečio pastato tipas) turėjo panaikinti bet kokį individualumą. Taigi ritualinių paslaugų rūmai buvo statomi norint įtraukti žmones į bendrą socialinę mechaniką, suskirstyti juos į grupes ir kiekvienai grupei pastatyti „fabriką“. Aišku, architektūrine prasme tie objektai galėjo įgyti gana patrauklias formas. Ypač Vilniaus santuokų rūmai.

– O ką pasakytumėte jaunajai kartai, kuriai sovietinė architektūra neatrodo tokia vertinga, kuri labiau žavisi šiuolaikiniais pastatais?

– Nereikia pamiršti, kad šiuolaikinė architektūra neatsirado iš niekur. Juk įdomu žinoti, kodėl ji yra tokia. Aš tikiu, kad smalsesnis jaunuolis, kuris riedlente ar dviračiu pasivažinės aplink Sporto rūmus, tikrai pajus to laikmečio architektūros dvasią. Juk net ir funkcionalioji sovietinio modernizmo architektūra neretai stipriai veikia emocijas. Sunaikinti ar nevertinti šią architektūrą būtų labai neišmintinga.

– Tačiau yra ir vyresnioji karta, kuri sovietmetį norėtų pamiršti, nes tai susiję su jų asmeninėmis, dažnai skaudžiomis patirtimis. Kaip jiems patartumėte žvelgti į to laikotarpio architektūrą?

– Naivu manyti, kad, ištrynę materialiuosius sovietmečio pėdsakus, panardinsime visuomenę į kolektyvinę amneziją. Jei nebus akivaizdaus ženklo prieš akis, kuris skatintų prisiminti, sovietinė epocha dėl to niekur nedings. Privalome kritiškai vertinti savo istoriją ir nebijoti apie ją kalbėti, diskutuoti.

– Atskleiskite, kurie Vilniaus sovietinės modernistinės architektūros pastatai jums pačiam atrodo įdomiausi?

– Jeigu kalbėtume apie architektūrą, kuria galima žavėtis, išskirčiau Šiuolaikinio meno centrą. Eini pro jį ir jauti, kad jis tikrai stovi savo vietoje. Kad puikiai tinka sostinės kontekste. Taip pat „Neringos“ restoranas, kuris intriguoja savo autentiškumu. Manau, ypač jaunajai kartai turėtų būti smalsu užsukti į vidų, pajusti laikotarpio dvasią.

– O kokius sovietinio modernizmo pastatus rekomenduotumėte būtinai aplankyti „Open House Vilnius“ metu ir kodėl?

– Iš sovietinio modernizmo pastatų, kurie įtraukti į renginio programą, siūlyčiau nepraleisti „oficijozinių“ Vyriausybės bei Seimo rūmų, Nacionalinio dramos teatro, Lietuvos kooperatyvų sąjungos. Tačiau siūlyčiau pasižvalgyti ir kur kas plačiau. Patyrinėti pastatus, kurie nebūtinai įtraukti į programą. Pavyzdžiui, Vingio parko estradą. Tai įdomus estų architektūros pavyzdys Vilniuje. Arba Antakalnio darbininkų koloniją, kuri žymi perėjimą iš tarpukario į sovietmetį, kai dar nebuvo įsigalėjęs socialistinis realizmas. Taip pat siūlyčiau pasižvalgyti po Lazdynus ir patirti, kaip sugriuvo modernizmo kurta efektyvumo iliuzija, kaip gražios idėjos apie progresą sprogo lyg muilo burbulas.