Sostinės oro uosto terminalas – ne tik estetiškai ir ideologiškai pasenęs, bet ir nepatogus, nebepajėgiantis aptarnauti vis didėjančių keleivių srautų. Bet keisti nieko negalima, nes pastatas saugomas. Jis yra įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Oro uostas – vertybė

Pasaulyje oro uostai yra miestų vizitinės kortelės, bet mūsiškis Vilniui daro tik gėdą. Šiaip ne taip išgujus lupikaujančius taksistus situacija nepagerėjo. Liko pastatas, kurio taip lengvai nepajudinsi. Kultūros vertybe jis tapo dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, vadovaujantis sovietiniais istorijos ir kultūros paminklų apsaugos įstatymais, o dabartiniai paveldo sergėtojai šio statuso atimti neskuba.

Vien Vilniuje yra dešimtys į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (LNKVR) įtrauktų ir nuo tų laikų nerevizuotų objektų.

Vilniaus oro uosto pastatas vertybių registre įregistruotas 1993-iaisiais. Objekto apraše pateikiama, kad jis pastatytas 1954 m. pagal architektų Dmitrijaus Burdino ir Genadijaus Jelkino projektą. Išvardyta nemažai vertingųjų savybių, tarp jų – realizmo stiliaus fasadų apdaila ir puošyba.

Bet ar to pakanka, kad jis ir toliau reprezentuotų sostinę? Nei verslo atstovai, nei politikai, nei patys gyventojai taip nemano. Praėjusių metų pabaigoje Kultūros departamentą pasiekė oficialus raštas iš Seimo, kuriuo prašoma skubiai išimti oro uosto pastatą iš LNKVR. Traktuojant jį kaip architektūrinio kultūros paveldo objektą, yra ribojamos oro uosto rekonstrukcijos, kurios verkiant reikia, galimybės. Ir apskritai protingiausias sprendimas – statyti naują oro uostą, senąjį sulyginant su žeme. Mat, Susisiekimo ministerijos skaičiavimais, draudimas griauti rekonstrukcijos kainą išaugina dvigubai.

Nugriauti galima, bet ar verta

Dar tik trečias mėnuo Kultūros paveldo departamentui vadovaujantis Vidmantas Bezaras "Vilniaus dienai" teigė neskubėsiąs tenkinti politikų reikalavimo. Sprendimas bus daromas tik sulaukus bent jau projektinių vizijų, paaiškinimų, kas bus statoma ir kodėl trukdo dabartinis pastatas.

Jei statinys yra įtrauktas į paminklosaugos objektų sąrašą, jo negalima remontuoti, restauruoti, griauti ar kitaip tvarkyti be paveldo specialistų leidimo. Tačiau oro uostas yra registrinis, bet ne valstybės saugomas objektas. Tad jeigu būtų pateikta išsami argumentacija, kad visuomenė tikrai negali su juo susitaikyti, kultūros ministras privalės priimti sprendimą.

Turime ir iš to meto kažką išsaugoti, tegul tai bus ir šypseną keliantys dalykai.

"Kol kas yra tik emocionalus kreipimasis be jokių paskaičiavimų ar parodymų, ką reikėtų daryti. Galbūt vykstant konkursui atsiras pasiūlymų, kaip visa tai įtraukti į naująjį projektą, ir tokiu būdu atsiras egzotiškas, įdomus oro uostas. Yra išvardytos pastato vertingosios savybės, ir tai jau architekto supratimo, noro įsijausti, kompetencijos reikalas, kaip jas įkomponuoti. Griauti dabartinį ir statyti naują modernų pastatą – ne vienintelis kelias", – aiškino V.Bezaras.

Pasaulyje, anot jo, dažnai sena derinama su nauja. Ir Lietuvoje tokių pavyzdžių yra. Į Kauno "Akropolio" interjerą organiškai įkomponuoti buvusios gamyklos statiniai. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje suderinta dviejų senų pastatų rekonstrukcija su naujo korpuso statyba. Pastarasis architektūros projektas jo autoriui Sauliui Juškiui atnešė 2006 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos įvertinimą.

Visų epochų atspindžiai

"Į registrą bandoma sudėti ne vien tai, kas likę iš viduramžių ir panašiai, bet egzempliorius iš kiekvienos epochos. Jame turime tokių pastatų, kurie statyti ir septintąjį, aštuntąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį, ir net paskutiniojo dešimtmečio pradžioje. Tos epochos pavyzdžiai Vilniuje – "Hermio" bankas Jogailos gatvėje, buvęs Kelių policijos pastatas Giraitės gatvėje, dėl kurio buvo kilę daug kalbų, papuolė ir oro uostas. Pastatai nebūtų traukiami į registrą, jei neturėtų tam tikrų vertingųjų savybių. Turime ir iš to meto kažką išsaugoti, tegul tai bus ir šypseną keliantys dalykai", – tikino departamento vadovas.

Tarp sovietmetį reprezentuojančių pastatų, įtrauktų į registrą, – ir Mokslo darbuotojų namai, buvęs "Pergalės" kino teatras, M.K.Čiurlionio menų mokykla. V.Bezaras priminė, kad Lietuvos architektų darbai buvo išskirtiniai visoje Sovietų Sąjungoje, jie pasižymėjo modernia vakarietiška architektūra. Todėl, pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto studentų miestelio pastatų kompleksas Kultūros paveldo departamento Vertinimo tarybos sprendimu į registrą įtrauktas jau 2010-aisiais.

Vis dėlto dauguma sovietinių paminklinių objektų po Nepriklausomybės atkūrimo buvo automatiškai paskelbta kultūros paveldo objektais. Tokiais ir liko iki dabar.

"Nemanau, kad vieno ar kito pastato vertybė pasikeičia pereinant iš vienos epochos į kitą. O mūsų institucija turi atstovauti visuomeniniam interesui paveldosaugos srityje, lygiai kaip Susisiekimo ministerija – visuomeniniam ir verslo interesui susisiekimo srityje. Kiekvienas atliekame savo darbą", – patikino V.Bezaras.