Jis nesigyrė matęs velnią ir negąsdino jo kėslais, nestulbino egzorcizmo seansais. Iš Prancūzijos pirmą kartą į Lietuvą atvykęs demonologijos specialistas kunigas Benoit Domerque kalbėjo apie paprastus dalykus.

Suaugusiųjų atsakomybę, prarasto bendravimo svarbą ir praeities įtaką mūsų elgesiui. Baigęs religijos mokslų aukštąsias studijas Paryžiuje, B.Domerque apsigynė teologijos daktaro laipsnį Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 53-ejų Katalikų bažnyčios kunigas nuolat bendrauja su jaunimu ir padeda susigaudyti šiuolaikinio gyvenimo chaose.

– Ar žinote, kuo gyvena Lietuvos jaunimas? Ar matote skirtumų, lyginant su kitomis Europos valstybėmis? Ar jauni Lietuvos žmonės taip pat, anot jūsų, yra paveikti blogio jėgų, demonų kaip ir Vakarų gyventojai?

– Iš tiesų Lietuvoje situacija visiškai kitokia negu Prancūzijoje ar Belgijoje. Mūsų praeitys, istorijos skirtingos. Jūs išgyvenote komunizmą. Jūs dar turite tokių baimių arba kompleksų, kokių mes neturime. Mes tampame panašūs į amerikiečius, kuriems viskas pasiekiama, ir vis labiau prarandame savo tapatybę. O Lietuvoje dar yra išlikusios tradicijos. Žinoma, ir mes turime senų tradicijų, bet jaunimas jų visiškai nebenori. Jūsų jaunimas yra labiau atviras ir priimantis tai, kas gera. Gana gerai pažįstu Belgijos, Austrijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos žmones. Lietuviai yra mažiau "amerikonizuoti". Skirtumų tikrai matau. Klausiau Lietuvos radijo stočių. Girdėjau, kad čia daug vietinių atlikėjų muzikos, daugiau tradicinių dalykų.

– Ar Lietuvoje pamatėte velnio įtaką? Jeigu taip, tai kur konkrečiai?

– Demoną ar velnią reikia palikti ramybėje. Yra tokių žmonių, kurie gyvena tarsi bandydami mesti tam tikrą iššūkį, bet svarbiausia yra vengti dviejų kraštutinumų ir nereikia visko demonizuoti. Aišku, nereikia visko ir sureliatyvinti, neva tai nieko svarbaus. Sutinku daug jaunų žmonių, kurie nėra satanistai, bet jie daro kažką panašaus, bandydami provokuoti. Tai būna dėl tapatybės problemų ar dėl kokios nors grupės įtakos. Yra daugybė jaunus žmones veikiančių veiksnių. Paprastas pavyzdys – žinoma suomių grupė "Lordi". Kodėl gi ne – jie kuria daug parodijų, jų muzikoje – daug vaidybos. Bet problema, kurią bandau įžvelgti, slypi žmonėse, kurie nesugeba atskirti, kas yra gerai, o kas – ne. Kai "Lordi" nugalėjo "Eurovizijos" dainų konkurse, po kelių dienų tuo besidžiaugianti grupelė žmonių padegė katedrą netoli Helsinkio esančiame miestelyje. Jie taip nusprendė pasilinksminti. Kai sutinki žmones, kurie tai padarė, labai nustebina jų paaiškinimas: gal šiek tiek persistengėme, bet tik norėjome paišdykauti. Turime teisę pokštauti, išdykauti, švęsti. Viduramžiais vykdavo dideli karnavalai, bet tai buvo rengiama labai aiškioje apibrėžtoje miesto ar kaimo vietoje – aikštėje. Šiandien nebėra tos miesto aikštės kaip aiškiai apibrėžtos pasilinksminimų vietos. Tą vietą dabar atstoja visas pasaulis, nes viskas yra įmanoma.

– Tai, jūsų manymu, blogiausia yra tai, kad dabar viskas leidžiama, viskas įmanoma?

– Ne visai taip. Prieinamumas yra gerai, bet galima per tai pakviesti žmones daryti kitus dalykus, ne smurtinius. Aš džiaugiuosi, kad galiu dieną ir naktį naudotis internetu. Siuntinėju elektroninius laiškus, mano automobilyje yra navigacijos sistema, naudojuosi išmaniuoju telefonu. Bet naudodamasis visais šiais dalykais aš stengiuosi laikytis "kelio taisyklių". Bėda ta, kad jaunimas šių taisyklių nežino. Laikraštyje pateikiama naujienų įvairovė: viename puslapyje rašoma apie žemės drebėjimą Haityje, apie futbolo varžybų rezultatus, apie teroro išpuolį Bagdade ir t.t. Mes, suaugusieji, brandūs žmonės, galime atsirinkti, kas mums svarbu ir kas yra kas. O jauni žmonės neatsirenka, jeigu vyrauja chaosas. Jauni žmonės ginasi nuo chaoso kurdami kitą chaosą. Jeigu vilkas alkanas, tai jau yra tam tikras chaosas. Jis yra agresyvus ir kuria kitą chaosą.

– Kaune prieš metus viena po kitos nusižudė trys paauglės. Kaltės buvo ieškoma jaunimo judėjimuose, mirties kultūroje, jos romantizavime. Ar ne per dažnai suaugusieji nusimeta kaltę nuo savęs ir ieško blogo demono kaip kaltininko?

– Tai labai nelaiminga istorija. Prancūzijoje tokių taip pat pasitaiko. Tada kyla visuotinis noras atrasti atpirkimo ožį – kas už tai atsakingas? Per dažnai sakome, kad kiti kalti. Iš tiesų taip nėra. Kai nutinka tokios nelaimės, aš taip pat jaučiuosi atsakingas. Prancūzų filosofas J.P.Sartre yra parašęs knygą "Pragaras – tai kiti". Mėgstu prisiminti šitą knygos pavadinimą, nes nemanau taip kaip jis. Pernelyg paprasta pasakyti, kad kiti dėl visko kalti, kad velnias kaltas. Būtų pernelyg primityvu sakyti, kad Antrasis pasaulinis karas – velnio darbas. Katalikų teologijoje yra toks aspektas: demonas gali mums pakenkti, bet velnias nereikalingas tam, kad žmogus nusidėtų. Žmogus pakankamai didis, kad galėtų pats nusidėti. Kiekvienas veikiame pagal savo kompetenciją ir galimybes, ir nereikia ieškoti atpirkimo ožio. Galbūt pasakysiu baisų dalyką, bet iš tiesų buvo vienintelis atpirkimo ožys – Jėzus ant kryžiaus. Jis sau prisiėmė visas pasaulio nuodėmes ir mums atleido. Todėl už tai, kas vyksta baisaus, ir aš jaučiuosi atsakingas.

– Ar bendraudamas su jaunimu patariate, kaip reikia elgtis ir ko nereikia daryti?

– Aš niekada neduodu patarimų. Pirmiausia labai daug klausau, nes visi žmonės yra labai skirtingi, kiekvienas turi savo istoriją. Reikia vengti apibendrinimų. Jie dažnai sukarikatūrina, iškreipia tikrovę. Jeigu agresyviam žmogui duodu kokį patarimą arba tiesiog liepiu jam: "Nustok būti agresyvus", kartu ignoruoju tai, kad kažkada tėvas jį labai mušdavo, o tą tėvą mušdavo jo tėvas. Todėl ir būtina pažinti kito žmogaus istoriją, bet tam reikia daug laiko. Taigi noriu priminti, ką jau sakiau, – jūs praeityje patyrėte daug smurto per komunizmą. Dėl to lietuvis vaikas yra visai kitoks negu olandas ar norvegas vaikas. Nežinodamas praeities, patarimais gali pridaryti labai rimtų klaidų.

– O ar velnią išvarinėjate? Ir ar reikia tai daryti?

– Esu atlikęs egzorcizmą. Bet prieš tai atliekant, reikia daug ką apmąstyti, daug melstis. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasidomėti ir galbūt pirmiau pasikalbėti su vaiko mokytoja ar mokyklos psichologe. Kartais tereikia savaitę pabendrauti su žmogumi, ir taip jam padėti. Pirmiausia reikia išbandyti viską, kas yra įmanoma. Visada įmanoma rasti išeitį. Prisiminkime evangeliją ir Jėzaus patarimus. Jis sako: eik ir daugiau nebenusidėk. Kitam sako: nustok vogti. Raupsuotąjį išgydo, o sutikęs žmogų, apsėstą demonų, įsako demonui išeiti iš to žmogaus. Į kiekvieną žmogų jis žvelgia labai asmeniškai. O kai pernelyg apibendrini, gali tapti tironu, nors ir veiki geriausių norų vedamas.

– Kodėl pradėjote domėtis būtent šiais dalykais?

– Prisiekiu, iš pradžių manęs tai visiškai nedomino. Kai man buvo trylika, netekau tėvo. Jau nuo mažų dienų norėjau tapti kunigu. Kai mirė tėtis, sukilau ne prieš Dievą, o prieš visuomenę ir labai panorau studijuoti kitas religijas. Po kokių dešimties metų studijų pamačiau, kad sukuosi ratu ir iškėliau sau klausimą – ką aš darau su savo gyvenimu? Supratau, kad buvau pilnas puikybės, norintis pats viską padaryti. Stačiau Babelio bokštą, o jis sugriuvo. Kai pasijutau visiškai sugriuvęs, atradau savo jaunystės pašaukimą. Tos ankstesnės studijos apie kitas religijas, apie magiją, juodąją magiją ir ezoteriką man pravertė. Į viską pažvelgiau teologiniu žvilgsniu. Pradėjęs bendrauti su jaunais žmonėmis supratau, kad tai nėra vien studijų objektas. Neužtenka to vien studijuoti. Norėjau pasidalyti tuo, ką esu sukaupęs. Todėl ir atvykau į Lietuvą.