Kauno rajono ūkininkės Onos Baltrušaitienės rytas neįprastas. Pabudusi ryte moteris neskuba melžti karvių, o sėda prie kompiuterio ir planuoja savo darbotvarkę. Kitoks požiūris – jos sėkmės formulė.

Padėjo kitoks požiūris

Pienininkei iš Kauno rajono Onai Baltrušaitienei pavyko pirmajai įsitvirtinti didžiausiame Lietuvos prekybos centre "Maxima". Nuo praėjusios savaitės iš moters ūkio į parduotuves tiekiamas šviežias pienas.

120 karvių fermą šalia Kauno esančiuose Dirviniuose valdanti ūkininkė savo sėkmės nelinkusi sureikšminti. Ji įsitikinusi, kad ūkininkauti jai padeda netradicinis požiūris į gyvulininkystę.

"Esu netradicinė ūkininkė. Nesu iš tų, kurie atsikėlę bėga melžti, šerti karvių, o vėliau sėda prie traktoriaus vairo. Turiu savo požiūrį į ūkininkavimą. Jis labiau panašus į verslininko nei ūkininko. Iš ryto atsikėlusi sėdu prie kompiuterio, o ne bėgu melžti karvių. Darbotvarkę susirašau mobiliajame telefone. Svarbu apskaičiuoti ekonominę naudą, laiku pastebėti rezultatus ir juos kontroliuoti", – apie ūkininkavimo ypatumus pasakojo O.Baltrušaitienė.

Pasak O.Baltrušaitienės, tinkamai nesuplanavus darbo, negalima tikėtis gerų rezultatų.

"Iš ryto pirmiausia skambinu fermos vedėjai. Ūkyje dirba komanda. Jam prižiūrėti nebeužtenka vieno žmogaus jėgų. Tai jau vadinu verslu. Privalai mokėti organizuoti darbus, skaičiuoti ir turėti viziją", – pasakojo moteris.

Jos fermoje – ir šeimos nariai, tačiau didžioji dalis darbuotojų samdomi iš netoliese esančio Babtų miestelio. Iš fermos į ūkininkų turgus iškeliauja ne tik pienas, bet ir sūris, varškė, grietinė.

Praverčia ir optimizmas

Pasak O.Baltrušaitienės, atrasti kelią į didžiuosius prekybos centrus jai padėjo įsitikinimas, kad nieko nėra neįmanomo.

"Visi ūkininkai baidosi "Maximos". Šios bendrovės bijo ir perdirbėjai dėl sankcijų už laiku neatliktus įsipareigojimus. Žinoma, sutartys yra griežtos, bet manau, kad baubas – ne toks baisus, kaip vaizduojamas", – įsitikinusi ūkininkė.

Jos nuomone, galbūt šalies ūkininkai pernelyg dažnai dejuoja, kad viskas blogai, nėra kur parduoti savo produkcijos.

"Viską įmanoma padaryti, kai organizuoji savo darbą. Jeigu tik melžčiau ar šerčiau gyvulius, tikriausiai nieko nespėčiau. Viskas priklauso nuo požiūrio", – tikino O.Baltrušaitienė.

Pradėjus tiekti pieną į prekybos centrus, fermoje darbo padaugėjo. Ūkininkė džiaugiasi, kad ir sunkmečiu jai pavyksta sėkmingai dirbti.

Negailėjo kritikos valdžiai

"O kas valdžia yra patenkintas? Visi ja piktinasi, nesvarbu, ar tai būtų ūkininkai, ar kitos grupės. Pienininkystė yra labai nuskriausta. Siūloma kooperatyvams įrengti naujas pieno perdirbimo įmones. Šis valdžios siūlymas – nelogiškas. Lietuvoje yra daug modernių pieno perdirbimo įmonių. Investuoti pinigus į naujas neapsimoka", – teigė O.Baltrušaitienė.

Ūkininkė įsitikinusi, kad valdžia galėtų daryti įtaką, jog dabar veikiančios pieno perdirbimo įmonės padidintų pieno supirkimo kainas.

"Lietuvos pieno įmonės giriasi milijoniniais pelnais. Ar korektiška tai daryti, kai ūkininkai, parduodami pieną, pasmerkti žlugti? Tik laiko klausimas, kada ūkininkai bankrutuos", – liūdnai konstatavo pašnekovė.

Moterims – daugiau valdžios

O.Baltrušaitienė mano, kad ūkininkauti jai padeda ne tik kitoks požiūris, bet ir moteriškos savybės.

"Kaip moteris jautriau išklausau darbuotojus. Sutikusi žmogų iš karto pastebiu, kaip jis jaučiasi. Vyrai yra kategoriškesni", – šypsodamasi kalbėjo ūkininkė.

"Moterys subtilybes pastebi. Vyrai ūkininkai yra konkretūs. Jiems svarbu traktorius, kombainas. Moterys į viską žiūri kitaip – atėjusios į karvidę, pirma pažiūri, ar karvė gerai jaučiasi", – pritarė ūkininkės dukra Vilma Eimuntienė.

O.Baltrušaitienės nuomone, moterų valdžioje turėtų būti tiek pat, kiek ir vyrų. Taip pavyktų išvengti daugelio pasaulį kamuojančių problemų.

Kaimas labai nuvertintas

"Stengiuosi nejausti, kad valdžios požiūris į kaimo žmones yra tarsi į antrarūšius. Kaimas dažnai yra piešiamas pilkomis spalvomis, lyg jame gyventų vien girtuokliai. Tačiau kaime yra šviesių žmonių. Jie suspėja ir gyvulius auginti, ir žemę dirbti, ir kultūrai laiko skirti", – pastebėjo pienininkė.

Jai nepatinka laidos apie kaimą, kuriose dažnai vyrauja reklama, skirta Europos Sąjungos paramai, ir kalbama tik apie pinigus. O.Baltrušaitienė tikisi, kad ateityje į kaimą bus atkreiptas didesnis valdžios dėmesys.

"Sunku tikėti, kad lietuviai atsigręš į kaimą, kaip buvo spaudos draudimo metais. Kaime lieka mažai žmonių, nes jaunimas traukia į miestus. Kaimui valstybės dėmesys turėtų būti daug didesnis nei miestams. Kartais atrodo, kad Lietuva – tai Vilnius. Visos problemos sostinėje. Likusios Lietuvos tarsi nebėra, o ypač kaimo", – apgailestavo ūkininkė.

Visą savo dėmesį į darbus sutelkusi O.Baltrušaitienė beveik neturi laiko, o kartais ir jėgų savo pomėgiams.

"O jų turiu – jaunystėje rašiau poeziją, kuri buvo spausdinama, mėgau tapyti. Dabar laukiu. Tikiuosi, kad vaikai perims ūkį. Kiekvieną kartą svajoju, kad būtinai vėl rašysiu ir tapysiu", – apie ateitį pasakojo ūkininkė.