Sovietmečiu sukurtas Draugystės parkas žada būti dar patrauklesnis. Ne tik mamoms ir pensininkams, bet ir jaunimui.

Tvenkinio ir estrados

Tarp miegamųjų rajonų įsispraudęs 15 ha ploto Draugystės parkas ir darbo dienos popietę gyvas. Čia ratus suka daugelis aplinkinių namų gyventojų su mažyliais, popietes praleidžia ir senjorai. Parke dažnai sutiksi mikrorajono gyventojų su keturkojais augintiniais. Tai ne itin patinka šunų neturintiems ir jų ekskrementų matyti nenorintiems dainaviečiams.

Vietos gyventojų bendruomenės nusprendė klibinti parko reikalus, kad oazė tarp daugiabučių namų tenkintų visų poreikius: vaikų, senelių, jaunimo, sportuojančiųjųjų bei šunis vedžiojančiųjų. Specialistai siūlo spręsti ne tik socialines problemas – poilsio zoną laikas atnaujinti, apvalyti, pastatyti naujų įrenginių. Vietos bendruomenės atstovai, išgirdę, kad prie pagrindinio parko akcento – Broniaus Zalenso skulptūros "Švelnumas" kadaise buvo suplanuota įrengti estradą, siūlė įgyvendinti šį sumanymą. Esą čia galėtų koncertuoti vaikai ir pradedantys menininkai.

Dirbtinai supiltos kalvos

Dainavos mikrorajone vienam po kito dygstant daugiabučiams namams, buvusiose ganyklose prieš 40 metų projektuotas Draugystės parkas žadėjo būti ir ramus, ir aktyvus.

"Parko projekto teko imtis beveik dar instituto suole. Dievas nelabai kam duoda galimybę sulaukti savo parko šešėlių. Mano supratimu, parkas pavyko", – nesikuklino parko autorius architektas Alvydas Steponavičius. 2003 m. šis jo kūrinys buvo pripažintas geriausiu urbanistiniu Lietuvos objektu.

Parkas išsiskiria iš kitų dirbtinai supiltomis kalvomis. Šios, autoriaus tikinimu, atsirado tik per stebuklą. Prieš keturis dešimtmečius A.Steponavičiui į akis krito P.Vileišio aikštėje supilti pylimai. Šie buvo suformuoti atvežus iškastą gruntą iš Radijo gamyklos statybvietės Žemaičių gatvėje.

"Tuometiniam Vykdomojo komiteto pirmininkui pasiūliau nušauti du zuikius: išlaisvinti istorinę P.Vileišio aikštę, kurioje vyko pirmoji dainų šventė, o parke dirbtinai suformuoti reljefą atsitveriant nuo triukšmo", – prisiminė architektas. Tonos žemių sunkvežimiais buvo pervežtos vos per mėnesį. Kalvelės, architekto tikinimu, išties sulaiko transporto triukšmą.

Būtina zona sportui

A.Steponavičiaus teigimu, anuomet buvo privalu tęsti peizažinių parkų tradicijas, kurias Lietuvoje sukūrė garsus prancūzų landšafto architektas Edourdas Francois Andre. Tad ir Draugystėje turėjo būti įvairus reljefas, vanduo, kintanti augalų kompozicija.

Architektas buvo sumanęs, kad tarp kalvelių – rami poilsio zona mamoms su mažais vaikais, garbaus amžiaus gyventojų poilsiui. Atviroje erdvėje – sporto zona. Tačiau anuometinės sporto aikštelės liko nustekentos ir apleistos. Sporto zona, įsivaizduoja A.Steponavičius, tikrai būtų pamėgta jaunimo, jei čia būtų atnaujinta krepšinio aikštelė, įrengtos pasivažinėjimo zonos riedlenčių bei riedučių mėgėjams.

Parko kūrėjas prisiminė, kad sumanyta buvo kur kas daugiau, tačiau ne viskas įgyvendinta. Pavyzdžiui, parko pakraščiuose, kur šiuo metu yra įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, buvo numatyti statiniai. Prie dabartinio V.Krėvės prospekto turėjo stovėti kultūros klubas su teatru, prie Taikos prospekto – baseinas su sporto sale. Tačiau, kaip prisimena architektas, šios teritorijos buvo atrėžtos ir vėliau atiteko automobiliams.

A.Steponavičius domisi savo kūriniu ir pavaikšto po jį įvairiais metų laikais. Pavasarį, kai nutirpsta sniegas jam, kaip ir nemažai daliai parko lankytojų, būna pikta.

"Kai su polaidžiu nusėda šuniukų mėšlas, negali įžengti į parką. Tai baisi problema", – vaizdžiai situaciją iliustravo architektas. Jis regi vieną išeitį: reikia atitverti specialiai šunims skirtą teritoriją, kur būtų padėta pirštinių ir specialių dėžių ekskrementams surinkti.

Meno nebūna per daug

Ties Kovo 11-osios gatve parke buvusi, o dabar apniokota skulptūrų alėja, manoma, turėtų atgimti. Anuomet skulptūras dovanojo broliškomis vadintos respublikos. Iki šių dienų išliko vos kelios dovanos, jų menine verte abejojama.

Kauno menininkai mano, kad alėją būtų galima atnaujinti šiandieninių kūrėjų darbais, pavyzdžiui, surengus plenerą. Tačiau dar paprastesnis būdas – perkelti į parką Laisvės alėjoje stovinčias ir vandalų antpuolius atlaikiusias skulptūras.

"Plastiniai akcentai užkabintų gilesnius žmonių jausmus. Tai padėtų saugoti ir puoselėti parką", – meno kūrinių naudą įvardijo skulptorius Danielius Sodeika.

A.Steponavičiaus nuomone, skulptūroms parke atsirastų ir daugiau patrauklių vietų. Be to, ne itin brangiai kainuotų ir atgaivinti fontaną prie skulptūrų alėjos, nes čia, architekto žiniomis, yra atvestas ir vandentiekis, ir kanalizacija.

Prašauta ir taikli kritika

Kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas prisipažino, kad 1964–1965 m. siūlęs parkų tinklą plėtoti Gričiupio, Girstupio upelių šlaituose.

"Neįsivaizdavau, kad lygumoje parkas išsilaikys. Išėjo priešingai!" – kolegos A.Steponavičiaus darbo rezultatą gyrė R.Pilkauskas ir apgailestavo, kad ant minėtų upelių šlaitų parkai taip ir neatsirado, čia dygsta namai.

Kraštovaizdžio architekto įsitikinimu, didžiausia Draugystės parko vertė – didelės erdvės. Jis maloniai nustebo, kad saulėtomis rudens dienomis čia gausu kauniečių.

"Juk tai vaizdas, būdingas vakarietiškiems parkams", – džiaugėsi R.Pilkauskas. Tiesa, kai buvo pradėtas kurti Draugystės parkas, jis teigė nepritaręs, kad būtų kasamas tvenkinys bei supilamos kalvelės. Jis ir dabar mano, kad kalvų medžiai prastai auga. Apskritai, jis atkreipė dėmesį, kad parko augmeniją reikėtų gerokai praretinti, atsisakyti menkaverčių medžių.

Kada ir ar bus įgyvendinti pasiūlymai – neaišku. Dainavos seniūnas Alvydas Malinauskas pažadėjo parengti sprendimus ir siūlyti juos savivaldybei.

Parko tvarkymas

Parko priežiūrai per mėnesį išleidžiama apie 15 tūkst. litų.

Du kartus per mėnesį šluojami pagrindiniai takai.

Keturis kartus per mėnesį renkamos šiukšlės nuo žaliųjų plotų.

Vieną kartą per mėnesį šienaujama veja.

2007 m. buvo atnaujintas pagrindinio tako apšvietimas.

2011 m. numatyta apšviesti šalutinius parko takus.