Užaugo Žvėryno "kaime"

P.Lileikis sako, kad jis gimė pačiame Vilniaus centre, bet ketverių metų buvo išvežtas į "kaimą" – Vilniaus Žvėryną.

"Ankstyvoje vaikystėje gyvenau bute, kurio trys langai į paminklą Petrui Cvirkai žiūrėjo, – pasakoja vyras. – Augau ten iki pusketvirtų metų. Turėjau auklę, kuri gyveno kartu su mumis, o vėliau kartu persikėlė į Žvėryną, kur mes jau turėjome tris langus į Vingio parką. Ten gyvenome kaip kaime – gaidžiai giedojo, karvės mūkė, arkliai, avys ganėsi, prie medinių namukų augo bijūnai, jurginai, močiutės sėdėjo. Su aukle, pasiėmę pilną krepšį maisto, eidavome visai dienai prie upės degintis, maudytis. Žvejai Neryje gaudydavo žuvis, o paskui jas parduodavo prie parduotuvėlės A.Mickevičiaus gatvės gale."

Namas, kuriame gyveno Pauliaus šeima, buvo skirtas aukštųjų mokyklų dėstytojams, kadangi jo močiutė Jadvyga Čiurlionytė, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesuo, buvo muzikologė, profesorė. Šalia gyveno daug kompozitorių ir jų muzikalių vaikų. Tikrai įdomi terpė augti meniškai asmenybei.

Įtraukė veiklos sodyboje

Pauliaus amžiną atilsį tėvas Anzelmas Lileikis, redaktorius ir filmų scenaristas, dirbo LRT televizijoje, kurioje jau dešimt metų dirba ir fotografas, o pastaruoju metu – ir jo sūnus Lukas, montuojantis kultūrines laidas. Tad televizijoje pašnekovas daug laiko praleido nuo vaikystės – vesdavosi tėvas, kuris vėliau, 1973 m., perėjo į kino studiją, dokumentikos skyrių.

Šeima daržo neturėjo. Kai skirstė sklypus Nemenčinės plente konservatorijos darbuotojams, Pauliaus močiutė atsisakė: "Ne, ne, man tai jau nereikia!" Ir tik 1980-aisiais šeima įsigijo sodybą – vienkiemį ežerų krašte, netoli Utenos. Ten ir prasidėjo pirmoji P.Lileikio pažintis su žemės ūkiu. Tėvai augino pomidorus, agurkus, bulves, įvairias kitas daržoves, o jaunuolis turėjo kelias savo lysves, kur augino kaliaropes, nes jos jam buvo labai skanios.

Paskui atėjo brandžioji paauglystė, sovietų armija, o grįžus iš armijos prasidėjo atgimimo, Sąjūdžio laikai. Paulius pasinėrė į fotografiją, aktualijas – dėl tuo metu padarytų nuotraukų ir sukaupto jų archyvo šiandien jis dažnai vadinamas Atgimimo fotografu.

Procesas: svarbiausias ir sunkiausias darbas – daržoves nuvalyti ir supjaustyti. Yra paprikų, kurias pjaustyti galima tik užsidėjus dvigubas pirštines ir kaukę. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

Į sodybą nuvažiuodavo – traukė gamta, žvejyba, buvo gausu kitų veiklų: gali piešti, tapyti, dviračiais važinėti, maudytis. Galų gale – nieko neveikti, nors tai jam iki šiol sekasi labai sunkiai. Paauglystėje sodybą jis net vadino savanoriška darbo be poilsio stovykla.

Paveldėjo daržą

Kai P.Lilieikis susipažino su dabartine žmona Alina, gyveno Žirmūnuose. Ji – iš Trakų Vokės.

"Nuveždavau ją į Trakų Vokę ir galvodavau: velnias, kokiame ji čia kaime gyvena, – šypsosi pašnekovas. – Galima sakyti, kad esu meilės emigrantas. Mat kai apsivedėme ir pradėjome ieškoti buto Vilniuje, buvo pirmasis didysis nekilnojamojo turto bumas 2006–2007 m. Pamatėme, kad namas priemiestyje kainuoja bene pigiau nei butas mieste. Tada pradėjome dairytis šen ten ir, aišku, akys nukrypo į žmonos gimtinę – Trakų Vokę", – prisimena pašnekovas.

Pora nusipirko didžiulį – 300 kv. m – namą ir apie 15 a žemės. Kartu paveldėjo apie 40 vaismedžių, šiltnamį, didžiulį daržą. Kadangi uošvė, gyvenanti Trakų Vokėje, yra aistringa daržininkė, užvirė kraujas ir Pauliaus žmonai lygiuotis į savo mamą, daržoves auginti. Tada ir Pauliui kilo noras auginti kažką savo.

O dar taip atsitiko, kad prieš dešimt metų pakliuvęs į didžiulę autoavariją vyras ilgus metus buvo priverstas dienas leisti namuose, nes sunkiai vaikščiojo. Daržininkystė kurį laiką buvo tokia, kad su ramentais pasirėmęs laistydavo pomidorus, agurkus, o kai derlius užaugdavo – sėdėdavo, valydavo tas daržoves, pjaustydavo, kažką gamindavo. Taip ir užsikabino.

Didysis atradimas

"Kartą šeimos draugė atvežė tokių įdomių paprikų, keistos formos. Aš kokias šešias supjausčiau į sriubą. O paaiškėjo, kad ten buvo vengriškos paprikos. Tai štai nuo jų viskas ir prasidėjo", – sako Paulius.

Paskui prasidėjo aitriosios, Kajeno ir kitokios paprikos. "Visada bazilikų daug auginu, visokių prieskoninių žolių, česnakų, pomidorų, būtinai – apie 60 daigų įvairiausių rūšių. Bet pagrindinis augalas – aitriosios paprikos", – išduoda savo daržo favoritę.

Įranga: Paulius ketina įsigyti trečią kazaną. Storasieniame puode gimsta daug kulinarijos šedevrų. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

"Aitriosios paprikos man buvo atradimas. Man patinka jų aštrumas, jų grožis, kvapas, nes, kai jos auga, visas šiltnamis kvepia, – pasimėgaudamas pasakoja. – Žmona dūsta, jai niežti nosį, gerklę peršti, kai aš pjaustau – ji visai išeina. Yra paprikų, kurias reikia pjaustyti užsidėjus dvigubas pirštines ir kaukę. Aš dabar datulines paprikas 'Trinidad Moruga Scorpion' auginu, kurios yra aštriausių pasaulyje paprikų pirmame trejetuke. Kajeno paprikos turi 300 tūkst. aštrumo dozių pagal Skovilio skalę, anos – 1,8 mln. Įsivaizduojate, koks tai aitrumas! Kam aš jų tiek prisiauginau, net nežinau. Šiemet pirmą kartą aštuonis krūmus pasodinau, galvojau – greičiausiai visi neišdygs. Kaip tyčia – šakos lūžta. O dar datulinių paprikų 'Habanero' dešimt krūmų auga."

Universalios daržovės

Pasak Pauliaus, paprikas daug kur galima panaudoti. Štai, priauga pomidorų. Kas tiek suvalgys? Pagamini lečą. Vieną kartą į lečą įdėjo aitriąją papriką – buvo labai skanu. Ir į bruknių, agrastų uogienę jų deda. Dar adžiką gamina, į ją labai daug paprikų reikia. Galima aštrią pastą vien tik iš šių daržovių gaminti. Šiemet aitriąsias paprikas mėgina fermentuoti uždengęs specialiais dangteliais, paskui jas planuoja sumalti ir kažką panašaus į tabasko padažą padaryti.

Kiekvieną rudenį sakau – viskas, paskutiniai metai, kai aš tai darau, daugiau nieko nebeauginsiu. Bet pavasarį, žiūrėk, jau vėl sėju, sodinu.

Paprikas galima vienas marinuoti, rauginti ir jų dėti prie kitų patiekalų. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas vyras kepė paukštį, tai atskirai iš folijos padarė indelį, pridėjo aitriųjų paprikų. Keptos aitriosios paprikos su antimi labai skanu. Bet negalima šiaip jų prie kepsnio numesti, nes paprikos išskleidžia skystį, kuris apibėgs visą paukštį, ir niekas jo nevalgys, pasidalija patirtimi.

"Džiovinu paprikas, malu jas į miltelius. Miltelių pridedu į maišiuką, užrišu gražiai – galima kažkam padovanoti, – sako pašnekovas. – Aitriosios paprikos yra universalios, jas galima daug kur naudoti – jeigu tik šeima valgo. Per sezoną mes prigaminame 200–300 stiklainių visokių mišinių. Niekada nesuku galvos dėl dovanų. Ir tikrai draugai apsidžiaugia, jeigu atnešu pora stiklainiukų savo gamybos kažko tokio ypatingo."

Ne svečias prie puodų

Paulius sako, kad nėra to, ko nemokėtų pagaminti. Turi du storasienius puodus, trečią ruošiasi įsigyti, juose verda tirštas sriubas, kurias pats labai mėgsta, gamina savo firminį plovą, žongliruoja prie šašlykinės.

"Labai mėgstu eksperimentuoti ir tikrai neimu į širdį, jei kas nepavyksta, – čiuožia į šiukšlių dėžę. Iš naujo bandau, – teigia maisto gaminimu besižavintis vyras. – Kai vaikai augo, visada maistą jiems ruošdavau. Ir tas noras daug visko auginti yra labai pragmatiškas. Aš, pavyzdžiui užšaldau 20–30 indelių pesto. Kai reikia, gali atšildyti mažą indelį ir užversti, pavyzdžiui, ant makaronų – patiekalas paruoštas. Gaminu adžiką – aštrią ir ne, nes visokios skirtingiems patiekalams gali prireikti. Aš dar vasarą galvoju, ko man reikės, kai šeimai ruošiu maistą. Todėl pas mus rūsyje yra Ermitažas, Luvras ir Guggenheimo muziejus kartu. Daržovės, rozmarinai, kalendros, petražolės, bazilikai, visokiausi mišiniai, uogienės, kad ir agrastų su aitriosiomis paprikomis. Man reikia, kad visko būtų, ir viskas auginama galvojant, kaip tai galėsiu panaudoti."

Paklaustas, kada atsirado tas potraukis gaminti maistą, Paulius sako, kad jau šeštoje klasėje tėvams, grįžtantiems iš darbo, cepelinų privirdavo.

"Man keista žiūrėti į tuos vyrus, kurie moka tik kiaušinienę išsikepti. Gerai, jei dabar žmona valgį gamina, bet ką darys, jei ji išeis? – juokauja pašnekovas. – Mane kulinarija visą laiką žavėjo. Ne konditerija – čia žmonos teritorija. Nors ir aš kepu savo firmines mielines bandeles su lašinukais ir ypač – su savo raugintais kopūstais".

Mėgsta eksperimentuoti

Tiesa, paprašytas pasidalyti kokiu nors receptu, P.Lileikis nepradžiugintų – jų neturi, konkrečiai gramais, miligramais, mililitrais nelabai ir galėtų įvardyti. Turi tik specialią knygutę, kur proporcijos surašytos, – kiek dalių ko reikia, kad skonis būtų saldžiarūgštis, kiek – kad rūgštus ir pan.

Eksperimentas: šiemet daržininkas mėgina fermentuoti aitriąsias paprikas, uždengęs jas specialiais dangteliais. / P. Lileikio asmeninio archyvo nuotr.

Knygutė nuolat koreguojama, taisoma, kas nepasiteisina – išbraukiama. Pavyzdžiui, pomidorų drebučiuose jų šeima nepamėgo, o nuplikyti pomidorai savo sultyse – populiariausi.

"Vienas skaniausių man patiekalų – pjaustau aitriąsias paprikas, porus, daug petražolių, kalendrų ir viską sumaišau didžiuliame puode. Paskui sudedu į stiklainius, užpilu marinato ir kaitinu 20 minučių. Išeina tokios aštrios salotos, kurios prie visko tinka. Skaniausias maistas man ryte – pakelis varškės, 1–2 šaukštai šių salotų arba adžikos. Dar grikiai su aštriomis salotomis skanu, avižų košė", – apie savo maitinimosi įpročius pasakoja pašnekovas.

Visokiausių idėjų prisirankioja iš interneto. Nors prie kompiuterio dažniausiai sėda dirbti – skenuoti nuotraukas ar tvarkyti archyvus, bet tai yra monotoniškas darbas. Tad antrame ekrane žiūri ką nors apie maisto gaminimą arba apie piešimą, drožimą, kokį koncertą. Viena ausimi klauso, šalia esantis ekranas dirbti netrukdo, o jei kažkas sudomina – gali pasižiūrėti.

"Negyvenu internete, nesidairau ir nesilaikau principo kopijuoti – tiesiog viską darau savaip, ragauju, tobulinu, užsirašau pastebėjimus, bet ne kiekius. Taigi jokių gudrybių, jokių gramas į gramą – viskas iš akies, ir tiek. Net kaip fotografas niekada nesvėriau ryškalų ar fiksažo chemikalų, nereikia būti tokiems pedantiškiems", – juokiasi vyras.

Kas yra svarbiausia, norint skaniai pagaminti? Pasak jo, turi būti gera nuotaika. Juk nuo seno sakoma, kad jeigu moteris valgį ruošia pikta, tai užnuodys visą maistą. Jeigu nenori gaminti valgio, per prievartą negamink – nieko gero nebus. Prie viryklės reikia eiti geros nuotaikos.

Svarbiausias ingredientas – meilė

Vyras neneigia – jam visa tai, ką daro, patinka. Tik tų veiklų kartais per daug. "Aš daržus dažnai laistau jau temstant, kartais – su žibintuvėliu ant galvos, kad matyčiau, kur vandenį lieju, nes dieną per kitus darbus nespėju. Arba ravėti reikia, o aš galvoju – kodėl čia tuo užsiimu? Juk esu fotografas, norėčiau eiti fotografuoti, gal papaišyti kažką, gal kitaip pamedituoti. Galų gale savo name turiu dirbtuves, mėgstu iš medžio ką sumeistrauti. Dar namas yra, ūkis – tai tvorą reikia tverti, tai žolę pjauti, o čia dar daržai..." – bando aprėpti savo veiklų horizontus.

Paulius netikėtai palygina fotografiją ir daržininkystę. "Aš mėgstu greitą rezultatą. Gerą, bet greitą. Fotografiją todėl ir pasirinkau, nes tai yra labai greitas rezultatas: atėjau, pamačiau, nufotografavau. Atiduodi redakcijai ir kitą dieną laikraštyje jau matai savo nuotraukas. Po savaitės, mėnesio – žurnale. Internete dabar iš viso kosminiu greičiu nuotraukos atsiduria. Su žemės ūkiu kitaip – čia nepaskubėsi, čia reikia kantrybės. Kaip amžiną atilsį Vytautas Šerėnas sakė: kvaili tie lietuviai – pavasarį bulves slepia žemėje, o rudenį jų ieško. Turi praeiti sezonas, kad gautum derlių. Tad galima sakyti, kad dabar yra taip – aš vieną kitu papildau", – sako P.Lileikis.

Aš dar vasarą galvoju, ko man reikės, kai šeimai ruošiu maistą. Todėl pas mus rūsyje yra Ermitažas, Luvras ir Guggenheimo muziejus kartu.

Veikla darže ir virtuvėje jam – ne sportas ir ne noras pasirodyti. Kulinarija – tai kūryba, saviraiška. O kartu ir nemažai laiko bei jėgų reikalaujantis užsiėmimas.

"Kiekvieną rudenį sakau – viskas, paskutiniai metai, kai aš tai darau, daugiau nieko nebeauginsiu. Bet pavasarį, žiūrėk, jau vėl sėju, sodinu. O žmona juokiasi: "Taigi sakei, kad paskutinį kartą", – pasakoja Paulius.

Jis džiaugiasi, kad ir jo sūnus Rokas, kuriam šešiolika, pats šeimininkauja – pasigamina tai, ką mėgsta valgyti: paukštienos, makaronų, salotų, padažų. Ir net tėvui kartais paaiškina: ne taip česnakus iškepei – reikėjo nupjauti, apibarstyti, į foliją suvynioti. Iš Pauliaus jis nesimokė – pats kažkur informacijos pasiieško. Mažasis sūnus Matas – daugiau vartotojas, bet savo nuomonę, kas skanu, o kas ne, turi. O pats P.Lileikis sako dabar valgantis viską – nėra patiekalo, kurio nemėgtų, iš viso į burną negalėtų įsidėti. Svarbiausia, kad būtų pagaminta su meile.