Toks pavadinimas nustatytas naujoje Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro (LGGRTC) įstatymo redakcijoje. Įstatymą ketvirtadienį priėmė Seimas.

Už įstatymą vienbalsiai pasisakė 95 Seimo nariai. Įstatymas įsigalios, kai jį pasirašys šalies vadovė.

Ligšiolinis muziejaus pavadinimas kritikos sulaukė dėl to, kad esą sovietinius nusikaltimus kaip genocidą akcentuojanti Lietuva menkina nacistinės Vokietijos įvykdytą žydų genocidą, prie kurio prisidėjo ir lietuvių kolaborantai. Muziejuje daugiausia pristatomi sovietinio režimo nusikaltimai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė yra sakiusi, kad muziejaus pavadinimas neatitinka ekspozicijos turinio.

„Tai nėra tik aukų muziejus – pristatomos ir kitos temos. Ekspozicijoje pristatomi ir laisvės kovotojai, disidentai, kalbama apie visas okupacinio režimo apraiškas, jo poveikį. Genocido sąvoka turi siauresnę reikšmę“, – BNS yra sakiusi T. B. Burauskaitė.

Muziejus yra įsikūręs prieš daugiau nei 100 metų prie Lukiškių aikštės iškilusiame pastate. Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos įvairių įstaigų, daugiausia teismų, būstine buvęs pastatas daugeliui lietuvių geriausiai žinomas kaip buvę KGB rūmai.

Be to, naujoje įstatymo redakcijoje Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo centras tampa ko­or­di­nuo­jan­čia institucija ren­kant, ti­riant, ana­li­zuo­jant is­to­ri­jos pro­ce­sus, susijusius su Sovietų Sąjungos vyk­dy­ta ag­re­si­ja, taip pat at­kū­rus Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę.

Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupė neseniai pasiūlė LGGRTC sujungti su kitais humanitariniais institutais, dalis parlamentarų tokią iniciatyvą kritikuoja.

LGGRTC ir Genocido aukų muziejus Lietuvoje veikia nuo 1992 metų.