Iš Lenkijos atvykę gidai apie Lietuvos istoriją pateikia tik Lenkijos istorikų poziciją, sako Gidų ir kelionės vadovų profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkas Ričardas Garuolis. Be to, pašnekovo tvirtinimu, jų žinios apie Lietuvos kasdienybę tos, kurias pateikia Lenkų rinkimų akcijos pirmininkui Valdemarui Tomaševskiui palanki spauda.

„Lenkakalbiai turistai klausia, ar nebaisu Vilniuje vaikščioti, ar lietuviai neapmėtys akmenimis“, – pasakoja R. Garuolis. Taigi, jo nuomone, apie geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius sunku kalbėti.

– Ketvirtadienį prie Valdovų rūmų surengėte piketą ir teigėte, kad, palyginti su užsieniečiais gidais, esate diskriminuojami.

– Lietuvos piliečiams gidams sudaromos daug sunkesnės sąlygos dirbti negu užsienio piliečiams. Pirmiausia Lietuvoje gido profesija yra reglamentuota. Norint dirbti gidu, reikia turėti aukštąjį išsilavinimą, baigti specialius gidų kursus, išlaikyti Lietuvos istorijos ir ekskursijos vadovo egzaminus.

Tačiau, priėmus ES direktyvą dėl laisvo paslaugų ir darbo jėgos judėjimo, užsienio piliečiams užtenka kreiptis į Lietuvos turizmo departamentą, pateikti duomenis, kad dvejus metus dirbo gidu kitoje šalyje, ir nereikia nei egzaminų laikyti, nei ko kito. Jie lygiomis teisėmis dalyvauja darbo rinkoje, konkuruoja. Dar juokingiau, kad tas pats gidas, panoręs apsigyventi Lietuvoje, turi dvejus metus dirbti kartu su Lietuvos gidu, mokytis ir tik po dvejų metų gali savarankiškai dirbti.

Spręskite patys, ar čia diskriminacija, ar teisinga, ar nepažeidžiamas lygiateisiškumo, teisingumo principas. Todėl mes piketavome prie Europos Komisijos rengiamo renginio, į kurį Turizmo departamentas mūsų nepakvietė. Kai mes išsakėme pageidavimą dalyvauti, buvo atsakyta, kad nėra vietų. Norime atkreipti ir ES, ir Lietuvos institucijų, ir Lietuvos visuomenės dėmesį į šitas problemas, kurios jau keletą metų visiems žinomos, bet kol kas nieko nedaroma.

– Ar tikrai daug tų gidų iš užsienio sudaro konkurenciją mūsų gidams? Kokia tikra padėtis?

– Pavyzdžiui, paskutiniai šių metų duomenys. Teko kalbėti su lenkų gidais – labiausiai nukenčia būtent lenkakalbiai gidai. Gidų įkainiai šią vasarą krito trečdaliu ir net daugiau, nors turistų iš Lenkijos skaičius beveik nepasikeitė. Lenkijos gidai atvažiuoja ir laisvai dirba, nes žino, kad kontrolės mechanizmas Lietuvoje neveikia. Patikrinimai vyksta labai retai ir, jei ir pagauna kokį nelegalų gidą, nepraneša (bent jau mes nežinome).

Per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų nė vienas nelegalus užsienio gidas nebuvo nubaustas. Kalbu apie tuos gidus iš užsienio, kurie net nesiteikia kreiptis į Turizmo departamentą leidimo, kuris išduodamas metams, paskui be vargo pratęsiamas. Juokinga jį vadinti laikinuoju, nes jis gali galioti 20–30 metų.

– Lenkakalbius mūsų gidus stumia gidai iš Lenkijos?

– Masiškai.

– Minėjote, kad įkainiai sumažėjo trečdaliu. Tačiau klientams nuo to tik geriau?

– Vartotojai to nepajunta. Jie pajunta tik prastesnę paslaugų kokybę, nes tą dalį paima turizmo agentūra. Turizmo agentūrai apsimoka siųsti, tarkim, lenkų gidą (tiksliau – kelionės vadovą) į Vilnių. Jis čia papasakoja vietoje Lietuvos gido. Jam galbūt truputį daugiau sumoka, o gal išvis nesumoka, bet taip pigiau, negu samdyti vietinį gidą. Agentūra dėl to laimi.

Lenkakalbiai turistai – didesnė problema. Atvažiavęs lenkų gidas apie Lietuvos istoriją pateikia tik Lenkijos istoriografijos poziciją. Antra, jų žinios apie Lietuvos kasdienybę labai ribotos – dažniausiai tai, ką rašo V. Tomaševskiui palanki spauda. Taigi apie geresnius Lietuvos ir Lenkijos santykius sunku kalbėti.

Gidai prisipažino, kad lenkakalbiai turistai jų klausia, ar nebaisu Vilniuje vaikščioti, ar lietuviai neapmėtys akmenimis. Gidai yra diplomatai, jie gali labai padėti, pagerinti kaimyninių šalių santykius, nes gali paaiškinti tikrąją padėtį. O užsienio gidai to negali padaryti, nes neturi informacijos.

– O rusakalbiai gidai?

– Dėl rusakalbių gidų kol kas tokių didelių problemų nėra, nes Rusija – ne ES šalis. Ši direktyva turi įtakos ES šalių gidams. Galiu pateikti pavyzdį iš savo praktikos, kaip viena rusakalbė gidė (tiesa, ji dirba ispanų kalba) komentavo mano pasakojimą prie prezidentūros. Pirmiausia pasakė, kad Valdas Adamkus yra Amerikos agentas, antra – pensininkas, kuris neišlenda iš kurortų, trečia – impotentas, nes neturi vaikų. Galite įsivaizduoti, ką tokie gidai gali pasakoti, kai yra vieni? Žinoma, aš ją pataisiau, bet agentūra pasakė – „čia skirtingos nuomonės“. Tai jau politinė problema.

Be to, ji ir ekonominė, nes netenkame pajamų, mokesčių. Lietuvoje gyvenantys gidai visus pinigus ir išleidžia čia, Lietuvoje. Tie pinigai grįžta į biudžetą per PVM. Užsienio gidai mažai palieka, nemoka mokesčių. Manau, kad tai ekonomiškai nenaudinga ir pačiai Lietuvai.

– Ko Jūs vis dėlto norite? Ar kad užsienio gidams būtų didesnė kontrolė ir didesni reikalavimai (nors, matyt, pagal ES direktyvą to neįmanoma padaryti), ar kad jums būtų sumažinti?

– Pagal ES direktyvą negalima mažinti paslaugų kokybės. Tai yra, jei pas mus reikia išmanyti Lietuvos istoriją, išlaikyti egzaminą, lygiai tą patį padaryti turi ir užsienio gidas. Mes ne prieš, kad jie dirbtų kartu. Galbūt tai ir naudinga. Jei gidas geras, išsamiai papasakojo, turistams jokio skirtumo, ar jis vietinis, ar iš užsienio. O Lietuvos istorija unikali – be jos negalima suprasti nei Lenkijos, nei Baltarusijos, nei Rusijos, nei Ukrainos, nei Latvijos ar Estijos istorijos. Tačiau ji nežinoma – į Lietuvą turistai dažnai važiuoja kaip į nežinomą Europos dalį.

– O ar nėra atvirkštinio proceso, kai Lietuvos gidai važiuoja į Lenkiją ar kitas šalis ir taip pat naudojasi ta direktyva?

– Vienose ES šalyse gidų profesija reglamentuota, kitose – nereglamentuota. Tarkim, Latvijoje ir Estijoje dirbti gidu gali bet kas ir be jokio pasiruošimo, kad ir studentas. Todėl Lietuvos gidai irgi gali ten dirbti, juo labiau kad mes esame geriau paruošti. Tačiau, pvz., Lenkijoje negali. Ten netgi suskirstyta regionais. Išlaikęs egzaminus gidas iš Suvalkų toje apskrityje turi teisę dirbti, bet neturi teisės dirbti Krokuvoje ar Varšuvoje (ten atskiri egzaminai). Lenkija turi savo politiką ir jos laikosi. Lietuvos institucijos aiškina, kad tai pavojinga, kad galima nekentėti, bet lenkai tai daro jau kelerius metus. Nors direktyva priimta visose šalyse, jokių teismų – nieko nevyksta. Niekas jų nebaudžia, kaip kad gąsdina.

– Minėjote nelegalius gidus iš užsienio. O ar lietuviai gidai, kadangi reikalavimai nemenki, nedirba nelegaliai?

– Nelabai tokių žinau. Lietuvoje paruošta per 4 tūkst. gidų, dirba 600. Taigi pasirinkti yra iš ko. Nelegalių gidų nereikia – užtenka legalių, jie neturi darbo.