Ant Pūčkorių piliakalnio pernai augo gamtos mylėtojus džiuginęs miškas. Dabar čia – tik pieva ir buvusius medžius primenantys kelmai. Tokiu būdu tvarkomas miesto kultūros paveldas.

„Ateidavai čia, oro įkvėpdavai – širdis atsigaudavo. Dabar liūdna net žiūrėti. Be to, juk čia savo namus turėjo paukščiai, žvėreliai, o kažkas ėmė ir viską nugriovė. Negalima taip elgtis su gamta ir negalvoti apie ateitį – vieną dieną toks elgesys atsisuks prieš pačius žmones“, - gamtos žalojimu stebėjosi vilnietė Nijolė.

Tačiau Pavilnių ir Verkių regioninio parko, kuriame yra minėtas piliakalnis, direktorė Vida Petiukonienė tikina, kad toks sprendimas – ideliausias, koks tik galėjo būti: „Parkų būna skirtingų. Rezervatuose net nudžiūvusio medžio negalima liesti, o kultūros paveldo srityje svarbiausia istorinis faktas, jo išryškinimas, o ne paukšteliai ir žvėreliai. Kiekvienu atveju reikia žiūrėti, kam yra skiriamas prioritetas“.

Medžiai, pasak jos, buvo iškirsti atsižvelgiant į paminklotvarkos specialistų reikalavimus. Jų teigimu, Lietuvos istorijoje piliakalniai niekada nebūdavo apaugę medžiais, todėl norint atkurti autentiškumą, istorinę piliakalnių formą, juos iškirsti buvo būtina.

„Tai, ką padarėme – didelio ir gražaus darbo pradžia“, - tikino V.Petiukonienė. Šiais metais planuota įrengti parke takelius, informacinius stendus, nuorodas prie šio piliakalnio ir kitų istorinių vietų. Pritrūkus finansų šie darbai buvo atidėti.

„Kai tik gausime lėšų, darysime viską, kad lankytojui būtų patogiausia prieiti, pasižiūrėti, kuo daugiau sužinoti“, - žadėjo parko direktorė. Tik ar labai įdomu jiems bus žiūrėti į visiškai tuščią kalną?