Gyvenimas tarp žaliosios ir raudonosios zonų – taip būtų galima apibūdinti pastarąjį laiką, kuriame moteris sukasi. Tiesa, žaliojoje zonoje jai tenka būti itin trumpai – kol apsivelka specialų medicininį kostiumą, tam, kad įžengtų į raudonąją zoną pas COVID-19 pacientus. Užsivėrus durims iš žaliosios į raudonąją zoną, už jų paliekama viskas, kas tuo metu turima – rūbai, telefonas, kuris galbūt suskambės ne kartą, tačiau niekas neatsilieps...

„Kasdienybė taip ir bėga: namai-ligoninė, namai-ligoninė – nelabai šventiškai. Įstojau į savanorių gretas prieš Kūčias, buvo mokymai – ir tiesiai į reaktorių – taip mes tai vadiname. Reaktorius turbūt – teisingas žodis. Dar, sakyčiau, ir avarinės būklės. Toks ir jausmas, kad einu į reaktorių avarijos metu...“, – mintimis dalijosi Justina.

Kitoje barikadų pusėje

– Justina, papasakokite, kaip atrodo jūsų diena, kai savanoriaujate ligoninėje?

– Kasdien tenka prisitaikyti, nes poreikis kinta priklausomai nuo susirgimų ar atvežamų ligonių skaičiaus ir situacijos medicinos personale, nes ir ten, žinoma, pasitaiko, kad medikai suserga, todėl kai kuriuose skyriuose lieka žymiai mažiau slaugytojų negu reikia. Kai lankiau mokymus, kalbėjome apie savanorystę Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur gydomi COVID-19 pacientai, tačiau nepraėjus nė savaitei, atsirado savanorių poreikis ir Santaros klinikose. Taip pat atidarytas papildomas skyrius Antakalnio 57 – Antakalnio klinikose, berods, taip vadinosi anksčiau.

– Per visus šiuos padalinius savanoriai ir migruoja?

– Taip, Šaulių Sąjungos nariai, kurie pasiryžo tapti savanoriais, migruoja per šiuos padalinius. Susidarome grafikus. Savanoriauti eidavau po keturias valandas, o tai reiškia – mažiausiai penkias, todėl, kad vien specialaus kostiumo apsirengimas ir nusirengimas užtrunka nemažai laiko. Šiandien savanoriauti tikriausiai eisiu šešias, bet gali būti, kad ir aštuonias valandas, nes viename skyriuje ypatingai reikia pagalbos užpildant pamainą.

– Ką tenka daryti?

– Nėra griežtai suklasifikuota dėl tos pačios priežasties – kintančios situacijos ir poreikio. Daug kas klausia: „Ką ten darote?“. Trumpai atsakau, kad beveik viską, kur turime teisę prisidėti. Žinoma, mes – ne gydytojai – operacijų nedarome, bet atliekame beveik viską – nuo paviršių dezinfekavimo, grindų plovimo iki deguonies matavimo pacientams, deguonies balionų pildymo, pacientų vežimo atlikti tyrimus, ligonių sutikimo priimamajame ir guldymo į skyrius. Žodžiu, mūsų yra visur – nuo medicininių atliekų sandėlio iki palatų reanimacijoje.

– Kaip suprantu, tada jūsų dieną lydi nuolatinis bėgimas padedant kur ir kam prireikia?

– Aš savanoriauju Antakalnio g. 124 – Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kur, kaip minėjau, gydomi COVID-19 pacientai. Ten yra du keturių aukštų korpusai. Kiekviename jų – trys skyriai, iš viso – šeši. Į juos visus nueinu ir postuose paklausiu, kokia situacija ir kur manęs dabar labiausiai reikia. Tai yra nuolatinis bėgimas, tačiau nėra blogai, nes išgyvenau ne dėl fizinio krūvio, o emocinio. Mes visi esame žmonės, o kai pasiryžti savanoriauti, aplanko toks jausmas kaip vaikystėje, kai eidavome į siaubo kambarį atrakcionuose. Ten, lyg ir žinojome, kad mus gąsdins, ir ko tikėtis, bet vis tiek būdavo baisu. Savanoriaujant pirmą dieną turbūt taip ir buvo, bet veiksmo yra tiek, kad laiko kažką pagalvoti ir turėti emocinę pauzę galima tik po visko, kai einu į automobilį ar kai priešais ligoninę ar prie prekybos centrų matau visiškai kitokį gyvenimą. Tada pagalvoju, kad tie žmonės net neįsivaizduoja, kas vyksta už 100 metrų – už ligoninės sienų.

Lyg siaubo kambaryje

– Paminėjote vaikystę, atrakcionų parko siaubo kambarį... Kas jums vis dėlto yra baisiausia?

– Blogiausia yra tai, kad mums ten reikėjo eiti, nes tokių ligonių, kuriuos reikia stacionarizuoti ir teikti nuolatinę priežiūrą, yra daugiau nei medicinos personalo pajėgų. O tai viską pasako. Blogiausia yra pati situacija. Tačiau atsiriboju nuo emocijų ir savo asmeninių pamąstymų, nes esu Šaulių Sąjungos narė ir suprantu, kad tai yra mano pareiga. Galbūt galėjau rinktis paprastesnį kelią, nes Šaulių Sąjunga budi ir kelių postuose. Yra darbų ir konkrečiai mano – nekinetinių operacijų būryje. Tai yra psichologinės ir informacinės operacijos, o informacinis „karas“ vyksta labai intensyviai, bet pasirinkau tą vietą, kuri man atrodė bejėgiškiausia ir beviltiškiausia. Aš savanoriauju dėl medikų. Tai ir yra baisiausia – matyti lūžtančią medicinos sistemą, kuri visais laikais, o šiemet ypač, yra pati jautriausia.

– Savanoriauti nusprendėte prieš pat didžiąsias metų šventes. Kodėl ne anksčiau arba ne kitais metais?

– Šitą klausimą bent jau mintyse turi ir mano artimieji. Aš – vilnietė ir mano artimieji gyvena Vilniuje. Man nereikia strateguoti, kaip pas juos apsilankyti apvažiuojant pareigūnų postus. Galėjau sutikti šventes tame šeimos ūkyje nepažeidžiant taisyklių. Iki paskutinės dienos stengiausi jiems nepranešti šios naujienos, bet jie mane suprato ir nelabai svarbu – dabar šventinis laikotarpis ar ne, nes pacientai dūsta čia ir dabar... Izoliavausi, nors, atrodytų, antrą kartą užsikrėsti koronavirusu tikimybė – nedidelė, bet tai padaryti privalėjau, todėl šventes sutikau vienui viena. Antrąją Kalėdų dieną, kurią būdinga sutikti su bičiuliais, mano bičiuliais buvo medicinos personalas ir ligoniai...

– Dabar Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje lankotės kone kasdien?

– Taip, stengiuosi maksimaliai, kiek galiu. Rytoj ir poryt turėsiu laisvas dienas, nes turiu papildomus mokymus, o po šių dviejų dienų vėl grįšiu. Kol situacija neatslūgs, tol ten ir būsime. Grafiką styguojamės vadovaudamiesi sveiku protu. Mes tikrai neperkaistame taip, kaip yra perkaitę medikai. Būna, ateinu į skyrių 15 val. ir sužinau, kad tą dieną gydytoja dar nieko nevalgė. Ir net per skafandrą matosi, kad apatinė jos pižama yra kiaurai permirkusi, limpa prie skafandro. Toks dabar darbo režimas.

Mirties kvapas

– Justina, sakykite, kaip jaučiasi žmogus, keturias šešias ar net aštuonias valandas vilkėdamas specialų medicininį kostiumą, kuriame tikriausiai labai karšta, o ką jau kalbėti, kai reikia nuolat skubėti lekiant ligoninės koridoriais...

– Nelabai įmanoma įsivaizduoti ir apibūdinti žodžiais, kol pats žmogus jo neapsivelka. Tie kostiumai man atrodė keisti ir tikrai labai nepatogūs, nekomfortiški dar tada, kai pati gulėjau ligoninėje. Tačiau tik jį apsivilkusi ir lėkdama supratau, kiek jis yra nepatogus – oro – nedaug, kūnas šunta, kojinaitės būna šlapios, plaukai prilipę... Viskas, apie ką svajoju, greičiau nueiti į dušą, nes nusirengusi specialų kostiumą iš baimės dezinfekuojuosi rankas iki pečių. Net ir stovint po dušu belieka iki kaulų nusigramdyti. O nuėjus miegoti vis tiek atrodo, kad užuodi ant savęs dezinfekcinio skysčio, prakaito ir liūdesio ar net mirties kvapą. Suprantu, kad realiai aš tuo nebedvokiu, bet, matyt, kažkokiose atminties juslėse tas kvapas yra likęs ir, rodos, vaidenasi...

– Ar jums pačiai savomis akimis teko matyti nuo COVID-19 mirusius ir išvežamus žmones?

– Taip, ten būnant tai yra neišvengiama. Aišku, palydžiu pro išėjimą ir tuos, kurie yra išrašomi ir išeina savomis kojomis. Tos akimirkos atperka kitas, kai gydytojai uždega žvakutes, kol laukiame tarnybų, kurios išveža mirusiuosius...

Susirgo viena pirmųjų

– Buvote viena iš pirmųjų, kuri susirgo koronavirusu. Koks skirtumas tarp buvimo pacientu ir dabar perėjus į visiškai kitą barikadų pusę – gelbėjant medikams?

– Kai sirgau pati, buvo ne taip baisu. Viena pirmųjų patyriau stacionaro atmosferą. Tada, kai man buvo diagnozuotas koronavirusas, juo Lietuvoje sirgo tik septyni žmonės ir buvo labai mažai žinių apie ligą. Tą vakarą COVID-19 buvo diagnozuota dar trims pacientams, todėl mane taip ir pavadino – dešimtąja. Vienintelis nemalonus dalykas tada buvo – nežinojimas, kas tavęs laukia.

– Kur užsikrėtėte koronavirusu?

– Puikiai žinau –  buvau komandiruotėje Prancūzijoje. Tuo metu šioje šalyje buvo fiksuoti apie 700 susirgimų COVID-19. Tuo tarpu Lietuvoje – vienetai – septyni žmonės ir viskas atrodė esant dar labai toli. Iki paskutinės minutės – ir kai vežė greitosios medicinos pagalbos automobiliu, ir kai ligoninėje darė tyrimą, ir kol laukiau rezultato, buvau įsitikinusi, kad tikrai nesergu, nes atrodė, kad nėra tikimybės, bet, pasirodo, yra. Tačiau, kaip dabar suprantu, nors esu pakankamai jauno amžiaus ir neturiu jokių gretutinių ligų, ligoninėje praleidau ilgą laiką.

– Kokie simptomai jums pasireiškė?

– Kone visi įmanomi išskyrus tai, kad aš nedusau. Nuo kaulų laužymo, temperatūros, kuri laikėsi šešias savaites, vėmimo iki pažeidimų kasoje...

– Ar temperatūra, besilaikiusi šešias savaites, buvo aukšta?

– Ne itin. Ištveriama. Tokia, kurios ilgainiui net nesistengiau numušti vaistais, bet temperatūra indikavo, kad aš vis dar nepasveikstu. Neigiamo COVID-19 testo rezultato sulaukiau tik po 44 dienų. Organizmas nelabai sklandžiai ir operatyviai gamino imunitetą ir antikūnus.

– Skonio ir kvapo taip pat nejutote?

– Manau, kad taip. Tačiau tai turbūt buvo toks nežymus ir neskausmingas simptomas, kad į jį nelabai kreipiau dėmesio. Buvo svarbiau atstatyti kitus rodiklius – ir kraują, ir spaudimą. Apie skonio ir kvapo nejutimą galvojau mažiausiai. Be to, sunku ir pasakyti, ar kai valgome ligoninės maistą, jaučiame skonį ir kvapą – gal jis visą laiką beskonis, ten druskos tikrai nepadaugina.

– Kiek laiko tada dėl COVID-19 buvote gydoma ligoninėje?

– Ligoninėje gulėjau apie dvi savaites. Buvo pagerėję ir greitosios medicinos pagalbos automobiliu mane parvežė namo pasveikti, bet būklė vėl šiek tiek pablogėjo, todėl buvau sugrąžinta į Santaros klinikas. Tuo metu tik šioje ligoninėje ir buvo gydomi COVID-19 pacientai.

– Ar galite prisiminti žvilgsnius medikų, kurie tada ateidavo į palatą stebėti jūsų būklės? Kaip jie jums atrodė iš šalies?

– Atrodė baugiai. Paskui pripratau. Kalbėdavausi su medikais, nes jau tada labai jų gailėjau net neįsivaizduodama, kas dar mūsų laukia rudenį, žiemą. Jie bendraudavo su manimi ir išreikšdavo palaikymą. Tačiau dažnai jiems net pati sakydavau: „Eikite iš čia, kad būtų tik kuo mažesnis kontaktas su sergančia manimi“. Neturiu jokių priekaištų. Manau, kad būti kitoje barikados pusėje – medikų yra baisiau. Pačiai sirgti buvo lengviau, nes buvau nusiteikusi optimistiškai ir žinojau, kad viskas bus gerai. O dabar, kai savanoriauju ir matau pacientus – kai kurių jų akių nepamiršiu. Tų akių, kurioms dar bandoma padėti, bet jos jau yra pasidavusios ir, nors keista, labai labai ramios... Lygindama dabartinę situaciją, aš gana drąsiai pasakyčiau, kad pavasarį mes pirmosios koronaviruso bangos Lietuvoje net neturėjome. Epidemija yra dabar, o tada buvo tik nedidelės užuomazgos, su kuriomis mes kažkaip labai pagirtinai susitvarkėme. Ir galbūt dėl to, kad taip gerai pavyko, negavome skaudžios pamokos – atrodė, kad ir dabar „praslysime“. Tačiau dabar turime tokią situaciją, kad pirmaujame neigiama prasme.

Košmaro pabaiga

– Sekmadienį nuo COVID-19 buvo skiepijami medikai, kaip vertinate vakcinaciją?

– Man tai buvo vienas labiausiai laukiamų dalykų ir aš 100 proc. teigiamai tai vertinu – nematau kito būdo šito košmaro pabaigai.

– Ką pasakytumėte skeptikams, kurie neigia šios ligos egzistavimą ir sako, kad užsikrėtusiųjų statistika – laužta iš piršto?

– Tai prieštarauja bet kokiam sveikam protui. Po įrašais socialiniuose tinkluose vis tiek dar išsišoka vienas kitas žmogus, kuris pasako, kad COVID-19 – nesąmonė, tai aš jiems siūlau ateiti savanoriauti.

– Pikta dėl to?

– Labai. Ypatingai pykdo tokios frazės, kad palatos – tuščios, o filmuoti vaizdeliai prirenkami, velnias žino, iš kur. Kaip galima nepykti, kuomet esame priėję tokią ribą ir tokias akistatas bei dilemas, kai medikai turi daryti net priverstinius pasirinkimus.

Medikų svajonės

– Pati persirgusi COVID-19, o dabar ir savanoriaujanti, sugebėjote dokumentiniame klipe įamžinti medikų mintis apie jų svajones...

– Norėjau truputį kitokios komunikacijos, nes mes labai daug girdime autoritetų – politikų ar pareigūnų kalbas – rekomendacijas, įsakymus. Medikai mažai kalba. Jie neturi nei tam laiko bei, manau, kad ir drovisi. Tai nėra tos profesijos atstovai, kurie skųstųsi ar panašiai. Todėl norėjau sukurti kažką, kas būtų iš žmogaus širdies į žmogaus širdį – paprastai. Viena Lazdynų ligoninės gydytoja užsiminė, kad būtų smagu pasakyti, apie ką svajoja ir kuo gyvena medikai. Taip ir išsirutuliojo idėja apie trumputį dokumentinio žanro klipą. Ten nieko ypatingo, bet gal efektyviau negu oficialios šnekos iš tų, su kuriais mes ne visą laiką galime susitapatinti.

– Kokios yra tos medikų svajonės?

– Stulbinamai paprastos. Buvo labai akcentuojamas ramybės ir miego poreikis bei pertraukos vandeniui atsigerti. Dabar labai gerai suprantu, ką medikai turi omenyje, nes kai budint negalima nueiti nei į tualetą, nei atsigerti, nei pasikasyti, o išeinama beveik prie gomurio prilipusiu liežuviu. Ir, žinoma, medikai svajoja apie ilgesnį laiką namuose, nes yra labai pasiilgę savo artimųjų – jie yra izoliavęsi nuo savo šeimų. Svajoja ir apie kažkokį skanesnį patiekalą, kurį anksčiau gamindavo, o dabar tam neturi nei jėgų, nei laiko. Jie svajoja apie tokius visiškai elementarius dalykus, kurių mes nevertiname ir skundžiamės ribotomis Kalėdomis ar dar neįgytu pirkiniu, nes yra uždaryti prekybos centrai, bet nė nesuvokiame, kiek daug iš tikrųjų turime.