Vilniaus miesto teritorijoje buvusių slaptaviečių gausu. Nemažai jų jau parduota privatiems asmenims ar įmonėms, kurie bunkerius ir teritoriją, esančią aplink juos, eksploatuoja saviems tikslams.

Išpopuliarėjo visame pasaulyje

Garsus ne tik šalyje, bet ir už jos ribų unikalus sovietinis bunkeris stūkso Nemenčinės miškuose, tik 25 km atstumu nuo Vilniaus. 1983–1985 m. statytas bunkeris užima 5000 kv. m su 2500 kv. m požeminiu bunkeriu 2 ha uždaroje teritorijoje.

Prodiuserė Rūta Vanagaitė savo projektui „1984-ieji. Išgyvenimo drama“ šį objektą dar 2007 m. pasirinko neatsitiktinai – tai vienintelis bunkeris Lietuvos teritorijoje, kuriame galima vykdyti tiek teatralizuotą pramoginę, tiek edukacinę veiklą. O visai neseniai Japonijos nacionalinė televizija NHK parengė reportažą, kuriame tarp keturių pačių originaliausių pasaulyje vykdomų pramoginių projektų priskyrė būtent Nemenčinės bunkeryje šeštus metus organizuojamą spektaklį „1984-ieji. Išgyvenimo drama“.

Per metus vidutiniškai šiame bunkeryje apsilankydavo 5–6 tūkst. žmonių. Bent pusė jų – užsienio turistai. Per šešerius bunkerio veiklos metus projektu susidomėjo daugiau nei 30-ies skirtingų valstybių žiniasklaidos atstovai: jų vertinimu, tai – unikaliausia atrakcija visoje Europoje.

Bus skelbiamas aukcionas

„Dar neaišku dėl tikslios uždarymo datos, tačiau Vyriausybės nutarimu objektas įtrauktas į privatizavimo programą ir artimiausiu metu bus skelbiamas aukcionas dėl jo privatizavimo. Jei kas nors pirks bunkerį, visa teritorija bus įtraukta į privatizavimo programą“, – nuogąstavo Lietuvą garsinančio projekto organizatorė R.Vanagaitė. Jos žiniomis, objektą besiruošiantys pirkti interesantai domisi gyvenamojo pobūdžio statyba.

„Jei prasidės statybos, visa autentika bus sugriauta. Labai gaila, nes projektas pagarsėjęs visame pasaulyje, jo lankyti masiškai važiuoja moksleiviai – tai puiki galimybė susipažinti su sovietine tikrove ir ją patirti savo kailiu. Jei reikalai ir toliau klostysis kaip dabar, šiai veiklai liko maždaug pusmetis“, – kalbėjo R.Vanagaitė

Kaina dar nenustatyta

Šiuo metu bunkerio privatizavimą organizuoja VĮ Turto fondas. Pasak fondo, sovietinį bunkerį Vyriausybės nutarimu į privatizavimo objektų sąrašą nuspręsta įrašyti dar 2010 m. pabaigoje. Iki tol objektą valdė Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kuris ir pateikė pasiūlymą bunkerį įtraukti į sąrašą, nes objektas jų funkcijoms vykdyti nebuvo reikalingas.

Šiuo metu formuojamas žemės sklypas. Vėliau bus atliktas viso objekto ir jam priskirto žemės sklypo turto įvertinimas. Sprendimas dėl privatizavimo būdo, pradinės pardavimo kainos ir kitų sąlygų bus priimtas rengiant objekto privatizavimo programą.

Didelė istorinė reikšmė

R.Vanagaitė ironizuoja, kad privatizuoti dabar galima viską: „Tokiu atveju visą šį procesą galima laikyti savos istorijos pardavinėjimu.“ Kaip puikų pavyzdį ji nurodė ir prieš metus Kauno miesto tarybos priimtą sprendimą privatizuoti VII Kauno fortą su visais ten esančiais palaikais ir kitu istoriniu paveldu.

Nemenčinės bunkeris svarbus ne tik dėl visuomenės švietimo funkcijos, bet ir dėl reikšmingo istorinio įvykio: būtent čia įvyko sovietinės armijos pasiruošimas 1991 m. sausio 13-ąją, prieš puolant televizijos bokštą.

Pasak R. Vanagaitės, bunkeris yra vienas iš trijų tokio tipo pastatų, kadaise pastatytų visoje buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Kiti du – netoli Maskvos ir Minsko rajone. Lietuvoje esantis bunkeris, kaip ir minėtieji kiti, yra galingas inžinerinis statinys, unikalus savo konstrukcija, slaptumo reikalavimais ir paskirtimi. Lietuviškas bunkerio variantas, ko gero, – vienintelis šiuo metu esantis Šaltojo karo muziejus Lietuvoje.

„Tai – tarsi mūsų nepriklausomybės kovų istorija. Čia turėtų būti įrengtas valstybinis ar bent rajono reikšmės muziejus, o šiuo metu viskas daroma priešingai“, – piktinosi R. Vanagaitė.

Privatizuoti slaptavietes apsimoka

Vilniaus miesto teritorijoje buvusių slaptaviečių gausu. Nemažai jų jau parduota privatiems asmenims ar įmonėms, kurie bunkerius ir teritoriją, esančią aplink juos, ekploatuoja saviems tikslams.

Nuo 2001 m. iš viso privatizuotos jau 45 slėptuvės, o šiuo metu parduoti numatyta dar 8 slėptuves.

Įtraukti slėptuves į privatizuojamų objektų sąrašą yra bendras Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vyriausybės nutarimas. Pasak savivaldybės, sprendimas buvo priimtas dėl to, kad slėptuvės yra apleistos, neatitinka higienos normų ir apskritai netinkamos naudoti pagal paskirtį.

Tokių objektų kainą nustato nepriklausomi turto vertintojai, bet po kelių neįvykusių aukcionų kaina gali būti mažinama. Savivaldybės teigimu, kaina svyruoja priklausomai nuo teritorijos, būklės ir panašių niuansų.

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas slaptaviečių privatizavimą vertina teigiamai, nes šiems objektams išlaikyti reikia pinigų. Savivaldybė skelbia daug konkursų ir aukcionų, tačiau interesantų dalyvauti juose neatsiranda. Kaip pagrindinę slaptaviečių problemą meras įvardija tai, kad sunku jas pritaikyti ir rasti gerą paskirtį.

„Nemažą dalį slėptuvių esame privatizavę ir dar daug liko neprivatizuota. Niekas nedalyvauja jas perkant, jų tiesiog nėra kam parduoti. O dėl istorinio paveldo, jas būtų galima išsaugoti tik turint vieną kitą konkrečią idėją, kaip tai panaudoti“, – kalbėjo Vilniaus meras.

Slaptavietės pardavinėjamos už santykinai nedidelę kainą. „Kaina nėra didelė, nes objektas labai sudėtingas. Ant kai kurių slaptaviečių viršaus galbūt galima ką nors statyti, atliekant detaliojo plano procedūras. Bet dauguma jų neturi funkcijos, jas supa gyvenamieji namai, o gyventojai vargu ar sutiktų, kad jų kiemuose atsirastų dar koks nors statinys. Būtent dėl to jų pritaikymas sudėtingas, vadinasi, ir vertė nedidelė“, – tokį sprendimą argumentavo meras.

A.Zuoko žiniomis, privatizuotose slaptavietėse žmonės įsirengia sandėliukus, saugyklas. Kiti dėl storų sienų ir daug erdvės įsikuria studijas muzikuoti ar sportuoti. Buvusiose slaptavietėse bandoma steigti ir klubus pasilinksminimams, tačiau dėl konfliktų su aplinkiniais gyventojais jie dažnai uždaromi.

Taip pat yra nemaža dalis slaptaviečių savininkų, kurie privatizavę objektus ir toliau su jais nieko nedaro, tik moka mokesčius savivaldybei. Vienintelis kriterijus įsigyjantiems tokio tipo objektus yra sumokėta nustatyta kaina, o specialūs reikalavimai netaikomi.

Komentaras

Jūris Targonskas

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Civilinės saugos valdybos pirmininkas

Senosios slėptuvės, kurios likusios dar nuo Šaltojo karo laikų, buvo statomos, kad žmonės apsisaugotų nuo branduolinio karo. Viskas būtų gerai, jei ne pasikeitusi slaptaviečių koncepcija ir besikeičiantis pasaulis. Šiandien mes esame NATO nariai ir mums su branduolinėmis medžiagomis susijęs ar atominio karo pavojus negresia.

Šiandienė civilinė sauga orientuota į žmonių apsaugą nuo įvairių stichinių ar žmogaus veiklos sukurtų grėsmių, tad Vilniuje išlikusios slaptavietės su joms būdingais techniniais parametrais nereikalingos. Lietuva seka pasauline praktika – nelaimės atveju žmonės būtų talpinami didelėse visuomeninėse erdvėse, tokiose kaip sporto salės ar mokyklos.

Kai kurios savivaldybės slaptavietes panaudojo kaip savo ekstremaliųjų situacijų operacijų centrų slėptuves. Slėptuvės sąvoka ir yra išlikusi šiame kontekste: operacijų centrai tam tikromis nepalankiomis sąlygomis atskirais atvejais gali tokiuose objektuose organizuoti ekstremalios situacijos valdymą. Tačiau visos slaptavietės priklauso savivaldybėms, o savivaldybės jau pačios sprendžia, kaip su jomis elgtis. Operacijų centro veiklai turėtų būti numatytos patalpos ir su kiek griežtesniais techniniais parametrais, kad ten būtų galima apsaugoti žmones netyčinės gamybos avarijos ar cheminės avarijos atveju, išsiliejus nuodingoms medžiagoms. Tokių slėptuvių po vieną numatyta kiekvienoje savivaldybėje, valstybė numačiusi dvi.