Patirtis – Japonijoje

37-erių vilnietis A.Zaidovas – Rytų kovos menų meistras, Bujinkan asociacijos Lietuvoje vadovas. Bujinkan – tai senovės Japonijos tradicijomis grįstas kovos menas. Pasaulyje bujinkan daugeliui žinomas kaip ninjutsu mokykla. Ninjutsu yra karinis menas, taktika ir mąstymo būdas. Jį praktikuojantis asmuo populiariai vadinamas nindze.

"Pagrindinis šio kovos meno tikslas – išmokyti kiekvieną išlikti emociškai ir fiziškai saugų bet kur ir bet kada: mokykloje, troleibuse, kieme ar kasdienėse akistatose su sunkumais, – sakė A.Zaidovas. – Rytų kovos menų technikos elementų ir pagrindinių principų išmokstame visų pirma pažindami bei suprasdami save, būdami atidūs aplinkai, gebėdami atlikti užduotis drauge. Bujinkan treniruočių pamatas – tai tolerancija grįstas santykis su kitais ir savalaikis asmenybės ugdymasis, formuojamas palaipsniui įgyjamų žinių bei motyvuojantis įveikti vis naujus iššūkius. Šį augimo procesą įgyvendiname kalbėdami, sportuodami, treniruodamiesi, žaisdami ir stebėdami."

Perprasti filosofiją, kuria A.Zaidovas vadovaujasi gyvenime, nelengva net suaugusiajam. Vaikai to net ir nemėgina daryti – jie tiesiog mėgaujasi bendravimu su mokytoju, jiems kiekvienas užsiėmimas – lyg žaidimas. Bet mokytojas įsitikinęs, kad kada nors gyvenime jie supras, ko iš tiesų buvo mokomi "Nindzių mokykloje". Taip, kaip kažkada suprato ir pats A.Zaidovas.

Jis Rytų kovos menais pradėjo domėtis nesulaukęs dar nė dešimties, apie 1990-uosius. Pirmasis jo treneris buvo Zenonas Urbonas, kadaise pradėjęs ir ninjutsu judėjimą Lietuvoje. A.Zaidovas iki šiol prisimena trenerio rengtas vasaros stovyklas – šiuolaikiniai vaikai tokias jau vargu ar "patemptų".

"Pamenu ir dieną, kai supratau, jog būtinai turiu atrasti būdą nuvykti į Japoniją. Tuomet man buvo penkiolika. Svajojant apie šią šalį mano sielą apimdavo žodžiais neapsakomas pojūtis. Besitreniruojant kuo toliau, tuo labiau stiprėjo mano noras pažinti Japoniją kaip unikalios kultūros lopšį ir papildyti ninjutsu kovos meno patirtį ten esančiame nindzių dojo," – prisimena A.Zaidovas.

Baigęs mokyklą jis turėjo progą išvažiuoti į Airiją – studijuoti anglų kalbos ir dirbti. Ši kelionė smarkiai pakeitė gyvenimą, nes būtent Airijoje jis sutiko mokytoją, kuris važinėjo į Japoniją mokytis kovos meno. Jis jaunuolį ir paskatino siekti savo tikslo. Tiesa, pasiruošimas pirmajai kelionei užtruko net trejus metus: intensyvios treniruotės, kuklus gyvenimas taupant bilietams ir pragyvenimui, kad Japonijoje galėtų išbūti kuo ilgiau. Ir pagaliau 2005-aisiais pasiektas tikslas...

"Dabar, kai kasmet bent porą kartų mėnesiui ar dviem sugrįžtu į Japoniją, dažnai kyla klausimas: kam tada man viso to reikėjo? Bet aš turėjau iš arčiau pažinti tas senas tradicijas ir gyvenimo būdą, – sakė A.Zaidovas. – Ar mano tikslas yra tai perimti? Ne, aš niekada nebūsiu japonas. Kitas klausimas, kaip tie dalykai, kuriuos pasiėmei, manifestuoja tavo gyvenime, kokį poveikį ta patirtis, kurios pasisemi, daro tavo kasdienybei? Pavyzdžiui, kai vaikai ateina į "Nindzių mokyklą", kokias patirtis jie įgauna? Gal kovos meno, gal tampa atsparesni, ne tokie jautrūs. Kaip tos patirtys jiems padeda gyventi čia ir dabar? Kažkas yra pasakęs: suaugusieji mokykloje moko vaikus apie gyvenimą, bet ne gyvenimo. Tad tas važiavimas į Japoniją yra būtent mokymasis vadovaujantis pavyzdžiu. Ir kasdieniame gyvenime vaikai mokosi vadovaudamiesi pavyzdžiu – jie mato, kaip mes, suaugusieji, tarpusavyje bendraujame, apie ką šnekamės, kaip elgiamės, ir jie tai kopijuoja."

Tikslai skiriasi

Pasak Rytų kovų meistro, tėvai vaikus į "Nindzių mokyklą" atveda turėdami skirtingų tikslų. Kai kurie sako, kad jis niekur kitur būreliuose negali pritapti, nes turi per daug energijos. Kiti tiesiog nori, kad vaikas pajudėtų, numestų svorio, atsitrauktų nuo kompiuterio ar geriau jaustųsi.

Vaikų tikslai dažniausiai būna visai kiti – jie eina dėl to, kad nori būti nindzės, įsivaizduoja, kad jie kovos, mušis, ir net nepastebi, kad iš tiesų jie sportuoja, o tai yra labai svarbu.

"Esu tikras, kad dauguma mokyklos auklėtinių nesimankština rytais, o čia mes darome mankštą – bent du kartus per savaitę, ir tai jau šis tas. Laikui bėgant tai tampa įpročiu ir jie patys pradeda mankštintis namuose. Atrodytų, dvi valandos judesio per savaitę yra labai nedaug. Bet svarbu, kas įvyksta po to. Gal kai kurie užsidega ir nori daugiau judėti. Tad svarbu ne tik tai, ką jie daro treniruotės metu, bet ir tai, kaip tas paveikia jų gyvenimą, kaip jie po truputį keičiasi, kaip formuojasi jų ateities siekiai", – sakė A.Zaidovas.

Jeigu mokykloje mokiniui nuolat sakoma: tu dabar sėdėk, tylėk ir tik klausyk, jis ne tik mokykloje taip elgiasi, bet ir gyvenime.

Jį džiugina faktas, kad vaikai noriai lankosi "Nindzių mokykloje", tačiau tai, jo teigimu, ne jo vieno nuopelnas. Mat treniruotėje yra trys "elementai" – mokytojas su asistentais, vaikai ir erdvė, kurioje viskas vyksta. Ir visi šie trys elementai kuria atmosferą, tarpusavio santykius. Vaikai yra labai skirtingi, ir pagrindinis mokytojo tikslas – stengtis kiekvieną pajausti ir suprasti. Nepaisant to, jog kai kurie vaiko poelgiai atrodo nepriimtini – vaikas kažką grubiai pasako ar yra piktas – dauguma jų neturi kažkokio sąmoningo tikslo kažką blogo padaryti, jo širdis dažniausiai yra pakankamai tyra, o toks elgesys – tik spontaniška, emocionali reakcija į tam tikrą situaciją.

"Dirbti su vaikais nelengva, reikia daug ištvermės, kai turi juos suvaldyti. Aš kartais juokauju: jeigu tu gali suvaldyti 20 vaikų grupę, tai ir 1 000 suaugusiųjų būrį galėtum suvaldyti, – sakė mokytojas. – Žinoma, yra įvairių tų suvaldymo būdų – gali griežtai pasakyti, nedrausmingus išmesti arba įvesti daug taisyklių. Bet bujinkan įdomus tuo, kad leidžia tau būti savimi. Kai yra daug taisyklių, kai tau pasako, kaip tu turi elgtis arba ko negalima daryti, tada viskas daug paprasčiau – tereikia tų taisyklių laikytis. Tačiau kai draudimų mažai, tu būni savimi, tą "save" patiri treniruotėje. Todėl būna daug emocijų, situacijų, kurias tenka stabdyti, apie jas šnekėtis. Vaikai taip geriau pažįsta save ir auga. Jeigu jie ateitų žinodami, jog kažką blogo tris kartus padarys ir juos išmes, po kurio laiko liktų tik patys stipriausi arba patys drausmingiausi. Bet ar savo augimui ir tobulėjimui tiek vieni, tiek kiti ką nors gaus?"

A.Zaidovas teigė į kiekvieną treniruotę žiūrintis kaip į meno kūrinį. Kartais susirenka labai skirtingi vaikai – skirtingos jų emocijos, skirtinga dinamika. Todėl čia ypač svarbi atmosfera. Ir tada labai praverčia patirtis, įgyta Japonijoje, kur pas Bujinkan mokyklos įkūrėją ir dabartinį lyderį Hatsumi Masaaki suplūsta, pavyzdžiui, apie 200 žmonių, ir galima stebėti, kaip keičiasi jo būdas, kaip keičiasi treniruotė, jos dinamika. Tas pats ir dirbant su vaikais – tu gali būti labai techniškas, bet to nepakanka. Jeigu treneris negeba "skaityti" tos atmosferos, negeba perprasti vaiko, nepajėgia kaip rentgenas jo "nuskenuoti", suprasti, su kokia emocija jis šiandien atėjo, nieko gero nebus.

Teko daug išmokti

Pernai edukologijos studijas baigęs Rytų kovos menų meistras pripažįsta, kad jam pačiam reikėjo daug išmokti, kad galėtų dirbti su vaikais. Buvo labai įdomu suvokti, kad gerumas, nuolaidžiavimas toli gražu ne visada yra gerai. Atrodytų, nesinori įskaudinti žmogaus, todėl jam nusileidi, o vėliau tai sukelia tik dar sudėtingesnes situacijas. Tad jam pačiam reikėjo išmokti nubrėžti aiškias ribas, kurios būtų griežtos, bet tai nebūtų bausmė.

"Pavyzdžiui, vaikams reikia minutę išsėdėti ramiai, ir vienas vaikas niekaip neišsėdi ar specialiai maištauja. Jeigu bandau su juo tartis, derėtis, ateityje jie po truputį visi "užlipa ant galvos". Tada pagalvoju: ne, palauk, iš tikro taip elgtis patogu yra man, nes aš nenoriu jo įskaudinti. Bet vaikui šioje situacijoje būtų daug geriau, jei aš pasakyčiau: buvo susitarimas, tas susitarimas dabar pažeistas, todėl tu turi penkias minutes pasėdėti ant suoliuko, bet tai nėra bausmė – tai yra tam, kad tu susikauptum ir galėtum toliau dalyvauti pamokoje. Kai nusileidi, nes nenori kažko įskaudinti, iš tiesų pats esi silpnas, nes nori pasirodyti esąs geras, – sakė A.Zaidovas. – Gebėjimas atskirti, kur yra emocija, kur yra žmogus, vaikas, jo patirtis. Kovos menuose turime tokią labai sudėtingą sąvoką – fudošim. Išvertus – "nepajudinama širdis". Nepajudinama, tai nereiškia, kad tavęs niekas nejaudina. Tai yra gebėjimas nepasiduoti emocijai. Tai nereiškia būti abejingam – tai reiškia gebėti atskirti savo emocijas nuo kito žmogaus. Nes pasitaiko tikrai sunkių situacijų, būna, kai vaikas neturi ribų ar nekontroliuoja savęs. Kaip toje situacijoje elgtis? Tu situaciją suvoki, tu esi empatiškas, bet vaikas jos nesuvokia. Tu turi išlikti tvirtas ir nepasiduoti emocijoms, kad galėtum jį suvaldyti."

Kai nusileidi, nes nenori kažko įskaudinti, iš tiesų pats esi silpnas, nes nori pasirodyti esąs geras.

Kita vertus, mokytojas teigė dabar jau puikiai galintis chaosą salėje paversti drausme ir atvirkščiai. Jam kartais patinka vaikams viską leisti: jie ima ginklus, kamuolius, dūksta, laksto, triukšmauja, tačiau pakanka suploti rankomis – stoja tyla. Vaikai sugeba iš vienos būsenos staiga "persijungti" į kitą, ir tai jiems tikrai pravers gyvenime.

Švietime ar bet kokiame kitame vaikų ugdyme, anot A.Zaidovo, yra ta nematoma pusė, ko žmogus išmoksta. Pavyzdžiui, jeigu mokykloje mokiniui nuolat sakoma: tu dabar sėdėk, tylėk ir tik klausyk, jis ne tik mokykloje taip elgiasi, bet ir gyvenime, bijo kažką pasakyti, užduoti klausimą. Kovos menas irgi turi tą nematomą pusę, ko žmogus išmoksta – įgyja tam tikrų būdo savybių, sugebėjimų, net filosofinį požiūrį į daug ką.

Patyčios netoleruojamos

Apsilankiusieji "Nindzių mokykloje" iškart pastebi, kad bene labiausiai netoleruojamas dalykas čia – patyčios. Ir nors A.Zaidovas mano, kad kartais kalbant apie patyčias "lazda perlenkiama", pats mokykloje netoleruoja net šio reiškinio apraiškų – kiekvienas atvejis pastebimas ir į kiekvieną reaguojama, apie tai kalbamasi.

"Vaikai ateina su įvairiomis patirtimis. Pamenu, treniruotes lankė vaikas, kuris buvo labai jautrus. Kartą kažką garsiau sušukau ir jis pradėjo verkti. Mama klausė, ką jai su tuo daryti. Patariau – nedarykite nieko. Jautrus vaikas – nuostabu šiais laikais. Bet kas yra svarbu – jam reikės išmokti su tuo gyventi, – įžvelgė mokytojas. – Kai kas mano, kad svarbu dar vaikystėje "užsiauginti tvirtą odą". Toks pasakymas mane gąsdina, nes "augindamiesi tvirtą odą" mes tampame grubesni ir apatiški, neprisileidžiame žmonių ir nesugebame jų pajausti, o tai nėra gerai."

A.Zaidovo manymu, kur kas svarbiau suformuoti sveiką vaiko požiūrį į save. "Jeigu prieina prie tavęs ir sako: "tu asilas", kokia tavo reakcija? Aš galiu įsižeisti, galiu supykti, o galiu paklausi, ar gražios mano ausys. Svarbu, kaip sugebu reaguoti. Būna įvairių situacijų ir kartais ta mūsų reakcija, gebėjimas nereaguoti jautriai, net jeigu mus įžeidė, mums padeda. Gebėjimas suvokti, kad bėdų turi ne tu, o tas, kuris tyčiojasi ar įžeidinėja. Tik problema, kad mes, suaugę, tą suvokiame, galime apie tai pakalbėti, O vaikai yra labai emocionalūs, jiems kiekvienas žodis labai skaudus. Tai jautrus klausimas, apie tai reikia šnekėti su vaikais ir, manau, labai gerai, jeigu vaikas namuose gali apie tai pasikalbėti, atrasti viduje balansą."

Ir ninjutsu kovos menas nemažai padeda siekiant tą balansą atrasti. Jį įvaldęs žmogus tampa atviresnis įvairiems žmonėms – tiek geriems, tiek blogiems, nes jaučiasi saugesnis. O juk gyvename bendruomenėje, kur visokių žmonių yra, tad su visokiais ir teks susidurti. Bet ta įvairovė ir įdomi, ir būtina, nes per santykį su kitais mes geriau pažįstame save.