„Tai atvejis, kai po visuomenės, architektų bendruomenės kritikos dėl projekto architektūrinių sprendimų trūkumų savivaldybei atsisakius išduoti statybos leidimą, vystytojai sumažino pernelyg ambicingus, su kontekstu besikertančius plėtros planus ir grįžo prie geriausio architektūrinio sprendimo paieškos būdo – konkurso. Ir tai baigėsi geru rezultatu. Vertindami projektą pamatėme sumažėjusį komplekso mastelį, gerą santykį su kontekstu, pagarbą paveldui ir pozityviai nuteikiančius architektūrinius sprendimus“, – sakė Vyriausiasis miesto architektas Mindaugas Pakalnis.

Vertindami projektą pamatėme sumažėjusį komplekso mastelį, gerą santykį su kontekstu, pagarbą paveldui ir pozityviai nuteikiančius architektūrinius sprendimus.

16 000 kv. m ploto komplekse, pagal adresą Vilniuje pavadintame „Vasario 16 kompleksu“, bendrovės „Orkela“ užsakymu „Do Architects“ komanda (Gilma Teodora Gylytė, Sabina Daugėlienė, Andrė Baldišiūtė, Algimantas Neniškis, Domantas Baltrūnas, Gerda Nevulytė, Gediminas Aismontas, Eglė Gelažauskaitė, Edgar Vladimirenko) suplanavo du viešbučio pastatus, administracinės paskirties pastatų, restoranų, kavinių ir parduotuvių.

Projekto autorių atspirties taškas buvo istorija – ruošdamiesi dalyvauti didžiulio visuomenės dėmesio sulaukusiame konkurse, architektai pirmiausia gilinosi į archeologinę, istorinę ir architektūrinę medžiagą, per 400 metų susiformavusį istorinį kontekstą. Kartu buvo nusiteikę nauja šio kvartalo architektūra išryškinti senuosius ir moderniuosius istorinius sluoksnius. „Siekėme, kad kompleksas būtų kiek įmanoma turtingesnis, kad nebūtų pristatomas tik vienas iš laikotarpių, nes visi jie yra svarbūs, kad kaip įmanoma labiau būtų atspindėta visuma, kuri formavosi per komplekso istoriją“, – sakė architektė G. T. Gylytė.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su vienuolynu jau nuo XVIII a. pradžios buvo vientisas kompleksas kartu su pirmąja Vilniaus pasaulietine ligonine. Kvartalas ilgai buvo pagrindinis Lukiškių priemiesčio traukos centras, kuriame vyravo viešosios funkcijos – be ligoninės ir bažnyčios, čia veikė, mokykla, vaistinė, ledainė, buvo sodas. Architektai laikėsi idėjos tęsti urbanistinę kvartalo tradiciją formuojant vientisą, gyvastingą kvartalą.

Nauji viešbučio pastatai, kaip ir senieji ligoninės korpusai, orientuojami upės link palei J. T. Vaižganto gatvę. Naujai projektuojami priestatai tarp istorinių pastatų pažeminami, taip atskleidžiant turtingus komplekso sluoksnius. Projekto autoriai pabrėžė, kad nė vienas istorinis pastatas nėra aukštinamas, nė vieno erdvinė struktūra nėra keičiama, sprendiniai parengti atsižvelgiant ir išsaugant pastatų vertingąsias savybes. Vienas svarbiausių Kultūros vertybių registro reikalavimų buvo komplekso aukštingumas. Pagal projektą, nė vienas naujas pastatas nėra aukštesnis už vienuolyno kraigo altitudę.

Nuosaikią naujų pastatų architektūrą architektai derino prie istorinių pastatų, rūpindamiesi, kad suskaidyti tūriai pravertų vaizdus į bažnyčios bokštus.

Kvartalas susideda iš keturių dalių: bažnyčios ir jos įėjimo erdvės, vienuolyno pastato su prieigomis, viešbučio pastatų su vidiniu kiemeliu ir licėjaus pastatų su viešu sodu (bažnyčios ir vienuolyno sklype projektuojama nebuvo).

Viešbutyje suprojektuotas vidinis apželdintas kiemelis, konferencijų centras, 2 lygių požeminė aikštelė. Abu viešbučio pastatai yra 5 aukštų, juose bus 264 kambariai, pirmuose aukštuose suprojektuota parduotuvėlių, restoranų, kavinių, palei gatvę nužymėtas dviračių takas, suplanuota pasodinti medžių ir krūmų.

Ugdymo paskirties pastatuose projektuojamas amfiteatrinis holas su kavine ir vaizdu į upę. Istoriniuose pastatuose projektuojamos auditorijos ir darbo erdvės, kiemo korpuse numatoma biblioteka. Kieme numatytas viešas takas, sodinamas sodas.

Komplekso perimetrą „Do architects“ komanda stengėsi padaryti gyvastingą, atskleidžiantį naują gyvenimą, matomą ir pro šalį einančių žmonių, rūpinosi, kad jo naudojimo scenarijus būtų įdomus ir prašalaičiui. Pabrėžta, kad net komplekso tvora projektuota taip, kad ne skirtų, o jungtų – kaip vienas ištisinis perimetras. Įgyvendinus projektą atviras taps ir nedaugelio matytas šio ansamblio kiemas. Architektai čia suplanavo viešą sodą su patogiais suoliukais, ant kurių įsitaisius bus galima klausytis bažnyčios kariljonų. Siūlomas ne tik apėjimas, bet ir įėjimas į kompleksą. Šiame viešame kieme galima architektūriškai pajusti mastelių skirtumą, bažnyčios dydį ir svorį, susiformavusius komplekso sluoksnius.

Statybų leidimas planuojamas 2021 m. pradžioje, o projekto pabaiga – 2022 m. pabaigoje.