Darbas, glostantis širdį

Kalėdų Senelio "darbą" Vaikų ligoninėje G.Mikalauskas pradėjo 1994 m., kai prieš Kalėdas poetė Ramutė Skučaitė paprašė jo apsilankyti Vaikų ligoninėje, kur tuo metu buvo gydoma jos anūkė, ir bent šiek tiek praskaidrinti gyvenimą ten gydomiems vaikams.

"Galvoju – kodėl ne? Nuėjau, visus tuo metu ligoninėje gydytus vaikus aplankiau. Sukrėtė mane – juk per šventes ten lieka sunkiausiai sergantys. Pirmą kartą buvo tikrai labai sunku, nes net neįsivaizdavau, kur pakliūsiu ir ką pamatysiu. Nelaimės, apie kurių egzistavimą net nesusimąstai, kol tavęs paties jos neaplanko. Tada pasakiau: kiek būsiu gyvas, kiek būsiu reikalingas, aš visada atvažiuosiu. Tai yra mano asmeninė labdara – bent tiek aš galiu padėti tiems vaikams, jų tėvams ir, savaime suprantama, medikams", – sakė aktorius.

Anot jo, tokiam darbui ir jėgų daug reikia, ir psichologiškai sunku. Negali iš anksto pasiruošti, negali pasirašyti scenarijaus, išmokti teksto ir tiesiog "atvaidinti". Turi nuolatos improvizuoti, adekvačiai reaguoti į vaikų nuotaikas, jų elgesį, replikas. Juk negali atėjęs į palatą, kur gydomas labai sunkiai sergantis, operacijai ruošiamas ar ką tik po operacijos vaikas, pradėti juokelius laidyti.

"Kalėdų Senelis yra personažas, simbolizuojantis gėrį, svajonių išpildymą. Jis džiugina ne tik mažus vaikus, bet ir suaugusiuosius. Ateini, o prie vaiko lovytės budi ir mama, ir tėtis, ir močiutė, ir brolis, ir sesutė – ko ten tik nematėme. Visi jaudinasi Kalėdų Senelį pamatę. Kai pradedi kalbėti, linkėti, visi išlieja ašarą. Vadinasi, to gerumo, švelnumo ir užuojautos mūsų gyvenime niekada nebus per daug. O Kalėdų Senelis tai suteikia", – sakė G.Mikalauskas.

Jis pasakojo, kad vienais metais bevaikščiodamas po Vaikų ligoninę sutikęs pažįstamą muzikantą, kurio vaikas ten tuo metu buvo gydomas. Išgirsta replika, kad aktorius ir ligoninėje "chaltūrina", labai įžeidė. Jam kiekvienas vaidmuo yra vaidmuo, o lankant sergančius vaikus nuoširdus bendravimas ypač svarbus.

Šventę G.Mikalauskas stengiasi atnešti ir sunkiai čia dirbančiam medicinos personalui, kurį Kalėdų Senelio apsilankymas džiugina ne ką mažiau nei vaikus. Aktorius teigė šiems medikams visą gyvenimą būsiąs dėkingas už pagalbą, kai teko vienam auginti dukrą, – į ligoninės medikus vienišas tėvas galėjo kreiptis bet kada.

"Buvo mūsų gyvenime toks tarpsnis, 1996-ieji, kai aš likau su dukryte vienas, o jai nebuvo tada net penkerių. Vaikui dėl to, jog mama išvažiavo į Ameriką, o mes likome čia, buvo toks stresas, kad imuninė sistema buvo visai nusilpusi: bet kas šalia nusičiaudėdavo, ir ji jau serga. Vaikų ligoninės kolektyvas man tada labai padėjo. Esu jiems be galo dėkingas ir puikiai žinau, koks sudėtingas jų darbas", – sakė aktorius. Todėl Kalėdų Senelis kasmet ateina džiuginti ne tik vaikų, bet ir medikų – už gerą širdį ir nuoširdų darbą stengiasi atsidėkoti bent kartą per metus juos pralinksmindamas.

Patirties netrūko

G.Mikalauskas – Kalėdų Senelis su nemenka patirtimi. Pirmą kartą raudonu apdaru ir ilga balta barzda jis pasipuošė dar mokydamasis tuometėje Lietuvos konservatorijoje. Dešimt metų dirbo, pasak jo, šį sunkų ir alinantį darbą. "Juk nelengva Kalėdų rytmetį su daugiau nei 100 vaikų pabendrauti. Šiam darbui turi savotiškai pasiaukoti", – sakė aktorius.

O ir vėliau, jau dirbant Kauno "Lėlės" teatre, Kalėdų Seneliui darbo netrūko. Tais laikais gruodis aktoriams būdavo "išgyvenimo mėnuo". Maždaug nuo gruodžio 18-osios iki sausio 27-osios būdavo po 6 šventinius spektaklius per dieną, išeiginė viena – sausio 1-oji, gruodžio 31 d. ir tai keturi spektakliai. Dar reikėdavo tarp spektaklių pažaisti, nusifotografuoti su vaikais, o kartais ir per pertrauką nulėkti dovanėles išdalyti.

Visi G.Mikalausko draugų vaikai užaugo su tuo pačiu Kalėdų Seneliu. O savo dukrai Kalėdų Seneliu jis nustojo būti, kai pastebėjo, jog tai "pavojinga" – nedaug trūko, kad, būdama maždaug trejų su puse, būtų atpažinusi, kas čia toks, iš akių ir rankų. Kalėdų Senelio pasaka vaikui būtų sugriuvusi.

"Pamenu tą vakarą: aš kažko išėjo "pas draugą", ir po kelių minučių į namus užsuko Kalėdų Senis. Vaikas dainavo, šoko, pasakojo, bet vis į akis Kalėdų Seneliui žiūrėjo. O kai Kalėdų Senelis išėjo – ir aš grįžau. Dukra puolė pasakoti, kas vyko, sielojosi, kad aš Kalėdų Senelio nepamačiau. Ir aš sielojausi… Bet dukra po kurio laiko tyliai paklausė: "Tu ten buvai?" Suprantama, paneigiau. O dar kaip tik per televizorių pradėjo rodyti reklamą, kurioje su tais pačiais Kalėdų Senelio drabužiais buvau nusifilmavęs – dukra rodė man, kad va, šitas Kalėdų Senelis buvo atėjęs... Bet tada supratau, kad viskas – kitais metais reikės ieškoti kito Kalėdų Senelio", – prisiminė aktorius.

Man mano amžius patinka. Aš esu senelis, ir mane tas tenkina.

Tad kitais metais jau teko prašyti kaimyno, kad jis Kalėdų Seneliu pabūtų, aprengti savo drabužiais. Bet nesklandumų nepavyko išvengti – "naujai iškeptas" Kalėdų Senelis į svečius atėjo labai nedrąsiai ir apsiavęs šlepetėmis. Laimė, vaikui ne tas galvoje buvo, nes įvyko stebuklas ir balkone atsirado medinis arkliukas, ant kurio galima joti.

Teatras – malonumas

"Išaugo vaikai, kuriuos kadaise lankiau, ir aš pats išaugau – Kalėdų Senio drabužius dabar jau saugau tik dėl Vaikų ligoninės mažųjų pacientų", – sakė G.Mikalauskas.

Tačiau šventinis laikotarpis aktoriui vis dar darbymetis. Tik renginiai kitokie ir į kitą auditoriją orientuoti – įvairūs priėmimai, oficialių apdovanojimų įteikimas, įmonių ir įstaigų rengiami metų darbuotojų, vadovų apdovanojimai ir pan.

"Yra laikas šokti ir linksminti, o yra laikas vesti iškilmingus renginius. Atsisakau siūlymų ir kvietimų, kur ne mano "klientai" – atsirenku, kur reikia jaunesnio vedėjo, o kur – solidesnio. Tik kartais keista išgirsti sakant: "Ponas Gintarai, mes jus atradom." O tai kur aš iki šiol buvau? Na, Romeo vaidinti manęs jau nebekviečia – nebent Džiuljetos tėvą. Bet tai normalu. Man mano amžius patinka. Aš esu senelis, ir mane tas tenkina", – sakė G.Mikalauskas.

Teatras G.Mikalausko gyvenime dabar "užima maloniąją pusę". Mat jau daug metų jis dirba savarankiškai, pagal sutartis, ir teatre "nebetarnauja". Kai darbas teatre nėra tarnyba, tai yra malonumas. O ir darbo netrūksta – įvairūs spektakliai, projektai.

"Visi aktoriai dabar kalba, kad nori pokyčių mūsų kultūriniame gyvenime, bet bijo atsisakyti tos bazinės algos, kuri tau duoda šiokią tokią garantiją. Aš jau daug metų įpratęs sėdėti "ant savo sėdynės" ir pats rūpintis, kad turėčiau darbo. Kažkokios malonės laukti jau seniai atpratau, – sakė aktorius. – 27 metus vedu valstybines šventes, bet kad šį darbą turėčiau, kiekvienais metais reikia dalyvauti konkurse. Bet kada gali paskambinti ir pasakyti: atsiprašau, jūs nelaimėjote. Natūralu – atsiras kitas, kuris mane pakeis. Bet aš ne prieš – tegu ateina ir padaro geriau. Keičiasi kartos – vyresni išeina, juos pakeičia jaunimas."