Vilniaus Katedros varpinės laikrodžio praėjusią naktį jo prižiūrėtojui Romualdui Sprangauskui persukinėti nereikėjo. Jau kelis metus laikrodis reguliuojamas signalu iš Vokietijos.

„Man ateiti reiktų tik tokiu atveju, jei kas nors nenumatytai užstrigtų. Jau kelis metus nebeturiu keltis ir pats persukti laikrodžio, tai padaro specialiai įmontuotos technologijos ir iš Vokietijos siunčiamas signalas“, - dienraščiui „Vilniaus diena“ tvirtino R.Sprangauskas, prieš kelis metus šias atsakingas varpinės laikrodžio prižiūrėtojo pareigas perėmęs iš savo tėvo.

Katedros laikrodis dažniausiai persukamas jau išvakarėse, nors oficialiai  tai padaryti reiktų 3 valandą nakties.

„Niekas nelaukia tos valandos, o persukimo laikas dažniausiais skiriasi. Čia vėlgi esame priklausomi nuo vokiečių, kada signalą paduoda, tada ir persisuka rodyklės. Paprastai tai būna dar iš vakaro, todėl žmonės kartais kiek nustemba ir pasimeta, jei žvilgtelį į varpinės laikrodį“, - teigė R.Sprangauskas.

Vis dėlto, kaskart keičiantis laikui varpinės prižiūrėtojas negali būti ramus ir budi, mat senučiukas mechanizmas gali ir nesuveikti. Dar visa neseniai R.Sprangauskui prisukinėti laikrodžio į varpinę tekdavo lipti kas antrą dieną.

„Jei užstrigtų kas nors, o taip su tokiu senu įtaisu tikrai bet kada gali atsitikti, turėčiau kelti ir eiti taisyti. Dėl to visada prižiūriu. Vokiečiai diegdami mums šią modernią įrangą apskritai stebėjosi, kodėl mes jos norime. Jie net ragino išlaikyti autentiškumą ir viską prižiūrėti be elektronikos.  Nors Vokietijoje, kaip žinia, tokių varpinių su laikrodžiais netrūksta, jos taip pat modernizuotos“,- teigė pašnekovas.

Įdomu tai, kad šis Katedros varpinės laikrodis turi tik valandinę rodyklę. Anksčiau visi laikrodžiai rodydavo tik valandas. Tiesa, kas ketvirtį valandos laiką praneša ir suskambę varpai.

Katedros varpinės istorija siekia XV a. pradžią, kuomet varpinė buvo vienas iš gynybinės sienos bokštų. Rašytiniai šaltiniai bokštą su varpine mini 1522 m., kai jis buvo remontuojamas architekto Anuso.

Laikrodis varpinės bokšte įrengtas XVII a. antroje pusėje, kuomet buvo kabinami Jono Delamarso nulieti varpai.

1965 m. remontuojant varpinę joje įrengtas šildymas, veikė Vilniaus ekskursijų biuras. 2002 m. Kelno arkivyskupas padovanojo Vilniui šešis varpus.