Istoriniai šaltiniai teigia, kad Napoleonui žygiuojant per Lietuvą Kaunas buvo apiplėštas ir suniokotas. Todėl miesto valdžios užmojis šio žygio 200-osioms metinėms surengti festivalį vertinamas prieštaringai.

Sugriovė Pažaislio altorių

Prancūzų karvedžio Napoleono armija, žygiavusi per Kauną, mieste paliko baisių pėdsakų. Buvo negailestingai suniokotas baroko perlu vadinamas Pažaislio vienuolynas, kurio altorius tapo griuvėsių krūva.

Po Bonaparto pajėgų persikėlimo per Nemuną Kaune kilo badas, kai kur ėmė siautėti dizenterija, įsiviešpatavo netvarka ir savivalė.

Dabar, praėjus 200 metų, Napoleono I Didžiosios Armijos persikėlimą per Nemuną Kauno valdžia, talkinant Krašto apsaugos ministerijai, nutarė paminėti festivaliu.

Niokojančio žygio jubiliejui iš skylėto miesto biudžeto planuojama skirti apie 230 tūkst. litų. Jau šį šeštadienį numatoma tam tikra birželį vyksiančio renginio preliudija – šventiškaos eitynės su karietomis, uniformomis ir istoriniais kostiumais.

Atsirado karštų oponentų

Napoleono armijos persikėlimo per Nemuną pašlovinimo planai kai kuriems žinomiems kauniečiams atrodo keisti. Tarp tokių – ir Kauno miesto Garbės pilietis kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

„Istoriniai šaltiniai liudija, kad tuo metu Kaunas buvo ištuštėjęs, vadinasi, laukė ne išlaisvintojo. Napoleonas buvo didis vadas, bet prancūzai patys jį nuteisė, o pas mus dabar madinga garbinti nusikaltėlius ir kurti šou“, – tarė G.Kuprevičius.

„Kai reikia pagroti Maironio jubiliejaus proga, iš valdžios atstovų tenka išgirsti, kad nėra pinigų. Tuomet sakau: paprašykime, kad Napoleonas mus paremtų. Bet kaip jį rasti?“ – kandžiai juokavo maestro.

„Ta Napoleonui skirta šventė man primena verslą ir drįsčiau pasakyti, kad iš dalies tai yra pinigų plovimas“, – atvirai sakė G.Kuprevičius.

Vertingas dienoraštis

Skaitant liudytojų atsiminimus, akivaizdu, kad vadinamosios Didžiosios Armijos karių siautėjimas mieste turėjo katstrofiškų padarinių.

Toks vaizdas susidaro vartant „Kauno istorijos metraščio“ 11 tome pateikiamus Kauno bernardinų vienuolyno vyresniojo vienuolio pasakojimus apie jo matytas baisybes.

Ar vienuolio liudijimai patikimi? Pasak vadinamąjį prancūzmetį Kaune tyrinėjančio kauniečio istoriko Virginijaus Pugačiausko, vienuolio prisiminimai – autentiški ir svarbūs.

„Nežinomo vienuolio nuoseklus ir išsamus pasakojimas, įrašytas vienuolyno dienoraštyje, yra vertingas istorinis šaltinis, gerokai papildantis ganėtinai fragmentišką šaltinių bazę“, – tvirtino V.Pugačiauskas.

Pakeliui viską šlavė

Regis, kad 400 tūkst. žmonių kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu (dar per 200 tūkst. žmonių persikėlė kitoje vietoje) šventiškai atrodė tik patiems prancūzams.

Štai kaip 1812 m. ankstų birželio 23-iosios rytą prasidėjusį persikėlimą aprašo prancūzų karininkas Nikolas Faje: „Mačiau impozantiškiausią ir žavingiausią spektaklį, kurio niekada nematė mūsų žvilgsniai. Ant aukštos kalvos įsikūręs Napoleonas matė gerą tvarką ant trijų pontoninių tiltų. Kiekvienas pulkas žygiavo su muzika, o trimitų garsai susimaišė su šauksmais “Tegyvuoja Napoleonas!"

Tačiau Kauno gyventojams tai nekėlė šventinės nuotaikos. Greičiau priešingai.

„Kai armija įžengė į miestą, puolė po namus ieškodami maisto. Visoje apylinkėje laukus, daržus, sodus, kiemus, arklides, rūsius, svirnus, vienu žodžiu, viską iššlavė. Net nekaltos bitelės nesugebėjo išvengti jų tironijos – ne tik medų išplėšė, betgi, norėdami jį lengviau pasiekti, jas padegė šiaudais“, – aprašė vienuolis.

„Vienuolius mušė kardo ašmenimis ir jų didenybėms pateiktą alų ne pagal skonį pylė į veidą“, – prancūų kariuomenės elgesį apibūdino bernardinas.

Vilijampolės zonoje – griuvėsiai

„Nenukentėjo tik tie miestiečiai, pas kuriuos buvo apsistojęs imperatorius su palyda, – pastebėjo įvykių liudytojas vienuolis. – Kaune kilo badas, kadangi per miestą nuolatos traukė daugybė karinių dalinių.“

„Žmones apiplėšė iki beviltiškos padėties, – reziumavo amžininkas. – Sunku aprašyti visus Lietuvos ir Žemaitijos gyventojų vargus. Labiausiai nukentėjo gyvenantieji prie kelių, netgi dvarai, kaimai ir karčiamos buvo visiškai nusiaubtos.“

„Prancūzai, kasdami apkasus Slabadoje (dabartinė Vilijampolė – red. past.), nugriovė daug namų, kaip ir gatvėje, vedančioje už Neries į Karmėlavą. Už patirtus nuostolius ne tik neatlygino, betgi padarė daug skriaudų – medieną, likusią po ardymo, sudegino arba panaudojo kitiems savo tikslams“, – rašė įvykius Kaune savo akimis regėjęs bernardinų vienuolis.

Siautėjo bažnyčiose

Nuo siautėjančios kariuomenės labai nukentėjo Kauno bažnyčios ir vienuolynai.

Istoriko V.Pugačiausko duomenimis, iš septynių Kauno bažnyčių smarkiai nukentėjo penkios, iš septynių vienuolynų didžiulių nuostolių patyrė irgi penki.

Įvykių liudytojas vienuolis rašė: „Mūsų abi patalpos buvo užimtos karininkų ir karių, geriančių romą, paimtą iš mūsų zakristijos. Kariai prisigėrę plojo rankomis matydami gaisrus. Nuolatos su mažomis pertraukomis sproginėjo šoviniai, žemė, pastatai virpėjo. Panelės vienuolės verkdamos meldėsi, o mes dūsaudami prašėme Dievo užtarimo.“

Pasakodamas apie vienuolyne siautėjančius kareivius, bernardinas skundėsi: „Visus koridorius mėšlu užteršė, nuo smarvės susirgome viduriavimu. Mus ir save vos tuo tvaiku nenunuodijo. Mieste taip pat visos gatvės buvo užterštos.“

Armija traukėsi sutrypta

Ypač slegiantys atsiminimai užfiksuoti tų pačių metų gruodžio viduryje, kai pakrikę rusų sumušti Didžiosios Armijos likučiai (iš 600 tūkst. kariuomenės tebuvo likę apie 30 tūkst. karių) per Kauną slinko atgal į Vakarų Europą.

Vienuolio dienoraštyje rašoma, kad išbadėję prancūzai valgė pastipusius arklius ir žuvusius karius, kad Rotušės aikštėje durtuvais juos žiauriai ir negailestingai badė kazokai.

Šventinį šūkį „Tegyvuoja Napoleonas!“ Kaune pakeitė „Tegyvuoja imperatorius Aleksandras!“

Krito tūkstančiai arklių

Nepaisant visų negandų, istorikas V.Pugačiauskas Nepoleono žygyje per Lietuvą įžvelgia ir teigiamų niuansų, nes ši karinė kampanija atgaivino Lietuvos valstybingumo siekius: 1812 m. liepos 1-ąją Napoleono įsakymu buvo įkurta Lietuvos laikinoji vyriausybė, lietuviai stojo savanoriais į kuriamus lietuviškus dalinius Napoleono armijoje.

„Žinome, kad lietuviai sutiko Nepoleoną kaip išlaisvintoją nuo Rusijos, bet atviras Didžiosios Armijos plėšikavimas visiškai neatitiko išvaduotojo statuso“, – pastebėjo V. Pugačiauskas.

VDU istoriko Liudo Glemžos teigimu, Napoleono armijos plėšikavimus išprovokavo netikėtas orų atšalimas, kurias kariai patyrė Lietuvoje.

„Yra apskaičiavimai, kad kelyje Kaunas–Vilnius krito apie 20 tūkst. arklių. Lenkų mokslininko Dariuszo Nawroto nuomone, keliantis per Nemuną staiga netikėtai atšalo: dieną tvyrojusią 25 laipsnių temperatūrą staiga pakeitė vos 5 laipsnių šiluma. Tokių staigių oro sąlygų pokyčių nepakėlė Didžiosios Armijos gretose buvę portugalų, ispanų, italų karių žirgai. Prasidėjo liūtys, kruša. Prie pietų Europos klimato sąlygų įpratę arkliai pradėjo stipti. Tai tapo netvarkos priežastimi“, – sakė L.Glemža.

Planavo greitą pergalę

Lenkų istorikas D.Nawroto teigia, kad Napoleono armijai keliantis per Nemuną buvo planuojamas greitas generalinis mūšis su Rusijos kariuomene. Tikėtasi, kad staigiai persikėlęs per Nemuną Napoleonas sugebės pavyti priešą ir kažkur ties Vilniumi jį sumušti.

Tačiau kai Kaune prasidėjo kariuomenės vidaus suirutė, karinė kampanija pražūtingai užsitęsė.

Bandydami gelbėti šąlančius arklius, kariai juos suvarydavo net į bažnyčias, vienuolynus.

Arklių kanopos sutrupino Pažaislio bažnyčios grindinį, nukentėjo altorius, o Kauno gyventojai padarė išvadą, kad armijos kariai – bedieviai.

Ėmė augti priešiškumas

Remdamasis D.Nawroto tyrinėjimais, L.Glemža teigė, kad pirmuosius Didžiosios Kariuomenės dalinius Lietuvos gyventojai sutiko kaip išvaduotojus, bet situacija pasikeitė, kai, subjurus klimatui, ėmus stigti maisto, pašaro žirgams, kariuomenė pradėjo plėšikauti, atsirado dezertyrų.

„Tuomet gyventojai darėsi atsargesni, dalis jų tapo netgi priešiški. Žinomi atvejai, kai jie bėgdavo ir slėpdavosi miškuose, laukdami, kol pražygiuos kariuomenė“, – sakė L.Glemža.

Prancūzų karių atsiminimuose užsimenama, kad traukiantis per Kauną atgal, gyventojų priešiškumas buvo akivaizdus.

Napoleono armijos karys M. de Fezensacas prisiminimuose rašė: „Gyventojai, stebintys mūsų persikėlimą, į mus žiūrėjo išdidžiai. Vienas jų buvo jau ginkluotas šautuvu, aš negalėjau jo atimti. Daugelis kareivių, kurie atsivilko iki Nemuno, mirė prie tiltų tuo momentu, kai pasibaigė jų kančios.“

Valdžia surengė iškilmes

Gerokai kitaip nei paprasti miestiečiai Didžiosios Armijos kariuomenę sutiko tuometė Kauno valdžia.

Pasak L.Glemžos, Napoleonas buvo suinteresuotas, kad Lietuva būtų jam draugiška, todėl Kaune su burmistru gėrė arbatą, Vilniuje vaikščiojo į pamaldas, nors imperatorius toli gražu nebuvo uolus tikintysis.

„Tai liudijo jo draugišką ir pagarbų nusiteikimą. Jis tikrai nenorėjo, kad kariuomenė savivaliautų. Tiesiog jam nepavyko visko suvaldyti“, – svarstė L.Glemža.

Istoriko V.Pugačiausko publikacijoje „Prancūzmetis Kaune“ pasakojama, kad tuometis Kauno pavieto paprefektis Zabiela, kaip aukščiausias vietinės valdžios atstovas, pakvietė Didžiosios Armijos vadovybę dalyvauti mieste rengiamose iškilmėse.

Į Dominikonų bažnyčią, skambant muzikai, sugužėjo prancūzų kariškiai ir vietinės valdžios atstovai. Bažnytinis choras uždainavo „Linkime sveikatos imperatoriui Napoleonui“.

Ta proga J.Zabiela prancūzų karinės ir civilinės valdžios pareigūnus, bajorus ir didikus su žmonomis pakvietė pietų, per kuriuos buvo keliami tostai už „Didįjį Napoleoną, tautos prikėlėją“.

Vakare mieste degė daug šviesų, o Rotušę puošė transparantai, šlovinantys persikėlimą per Nemuną ir viltingą Lietuvos ir Lenkijos ateitį.

Istorija kartojasi

Šiandienė Kauno valdžia Napoleono pulkų persikėlimo per Nemuną 200-ąsias metines nutarė paminėti, regis, ne mažiau spalvingai nei 1812-ųjų miesto burmistras ir paprefektis.

Birželio 22–24 d. Kaune numatytas renginys oficialiai vadinamas gyvosios istorijos festivaliu „Europa. Napoleonas I Kaune. 1812 m.“

Kauno valdžiai rengiantis istoriniam festivaliui, aktyviai įsijungė ir krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius, Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas, karo policijos pajėgos, Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykla.

Napoleono persikėlimo per Nemuną minėjimo koordinatorius Kauno meras A.Kupčinskas kreipėsi į ministeriją ir kariuomenės vadovybę, kad organizuojant festivalį padėtų kariuomenė. Tikimasi, kad karinės struktūros pastatys pontoninį tiltą per Nemuną, skirs transportą pabūklams gabenti, įrengs geriamojo vandens tiekimą į festivalyje dalyvaujančių karių stovyklavietę, pastatys pavėsines, užtikrins dalyvių apsaugą ir maitinimą.

Juozo Vitkaus inžinerijos vadovybė raportavo, jog „planuoja vykti į būsimojo renginio vietą ir įvertinti pontoninio tilto pastatymo galimybes, atsižvelgiant į vietos, reljefo ir privažiavimo sąlygas“.

Napoleoną vaidins rusas

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas, istorinių rekonstrukcijų entuziastas Arvydas Pociūnas „Kauno dienai“ sakė, kad vaidinti Napoleoną jau sutiko maskvietis Olegas Sokolovas.

Tai prancūziškai puikiai kalbantis, puikiai jodinėjantis, improvizuoti mokantis ir Europos istorinių klubų dalyvių aukštai vertinamas specialistas. Pabrėžiama, kad jo sutikimas dalyvauti renginyje – tai jau pusė numatomo festivalio sėkmės.

„O.Sokolovas yra apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu ir Sorbonos universitete dėsto napoleonistiką. Kai tartis dėl šventės į Kauną buvo atvykę atstovai iš Prancūzijos, jie mielai pritarė O.Sokolovo kandidatūrai. Jis turi patirties analogiškose šventėse Ispanijoje, Anglijoje, Korsikoje, Rusijoje“, – pasakojo A.Pociūnas.

Numatoma, jog per Didžiosios Armijos persikėlimo rekonstrukciją griaudės 24 artilerijos pabūklai ir dalyvaus apie 700 įvairių istorijos klubų narių iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Čekijos, Austrijos.

A.Pociūno teigimu, pasirengimas karinės akcijos minėjimui vyksta sklandžiai.

Atsisakė būti režisieriumi

Vis dėlto jau įvyko ir nesklandumų. Festivalio režisieriumi buvo paskirtas miesto Kultūros ir meno tarybos pirmininko pavaduotojas, Kauno lėlių teatro aktorius Andrius Žiurauskas, tačiau jis atsisakė režisuoti šį renginį.

Priežastis – šiam festivaliui skiriama, pasak A.Žiurausko, nepagrįsta pinigų suma.

„Mano nuomone, negalima nurėžti pinigų visoms Kauno šventėms, o propaguoti tik vieną šventę – planuojamą Napoleono armijos persikėlimo inscenizaciją“, – sakė A.Žiurauskas.

Nebuvo tik juoda arba balta

Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Liudas Glemža mano, kad neigiamas požiūris į Napoleono kampaniją gali būti susijęs dar su sovietmečio konjunktūra.

„Profesorius Bronius Dundulis 1940 m. Prancūzijoje išleido knygą “Napoleonas ir Lietuva 1812 metais„ (Napoleon et la Lituanie en 1812) ir šios knygos pagrindu Sorbonos universitete apgynė disertaciją. Vėliau, jau Lietuvoje, profesorius tą knygą turėjo pataisyti, pritaikydamas ją prie sovietinės ideologijos klišių, pasak kurių Rusija buvo “mažesniųjų tautų„ vyresnysis brolis. Šioje SSSR tautų bendroje istorijoje visos priešpriešos buvo gesinamos, o Rusijos imperijos interesai buvo sutapatinti su “mažųjų tautų„ istoriniais poreikiais. Tad sovietinėje Lietuvoje išleista knyga vadinosi “Lietuva Napoleono agresijos metais„ (1981), o tai niekaip nesutapo su XIX a. pradžios Lietuvos visuomenės lūkesčiais“, – sakė L.Glemža, pabrėžiantis, jog jis pats nesąs iš tų, kurie tvirtina, kad būtent Napoleonas buvo Lietuvos išvaduotojas.

Istoriko teigimu, Napoleonas buvo pragmatiškas žmogus, kuriam visų pirma rūpėjo Prancūzija, o Lietuvą jis ketino išnaudoti savo tikslui – staigiai pergalei prieš Rusijos imperiją. „Kita vertus, – tęsė L.Glemža, – jis buvo ir sąjungininkas, nes ir Lietuvos visuomenė, ir Prancūzijos imperatoriaus vadovaujama Didžioji Armija turėjo bendrą priešą – Rusijos imperiją. Lietuvos gyventojų absoliuti dauguma norėjo išsivaduoti iš carinės imperijos gniaužtų. Carinės valdžios įvesta tvarka per beveik dvidešimt metų (nuo 1795 m.) turėjo itin skaudžių padarinių Lietuvos visuomenės raidai. Bajorams tai, visų pirma, buvo proga prabilti apie savo valstybę, miestiečiams – apie miestų laisvių sugrąžinimą, o valstiečiams – tikėtis baudžiavos panaikinimo. Viena Lietuva negalėjo išsivaduoti iš Rusijos imperijos.“

Anot L.Glemžos, kalbant apie liudytojų atsiminimus, būtina atkreipti dėmesį, kada ir kokių konkrečiai gyventojų nuotaikas amžininkai fiksavo. „Didžiajai Armijai nužygiavus į Rusijos imperijos gilumą, nuotaikos Lietuvoje taisėsi, Napoleonas buvo vadinamas gelbėtoju ir sąjungininku. Griausmingai ir vieningai rugpjūčio 15 d. buvo atšvęstas Napoleono gimtadienis Vilniuje, Kaune ir kituose Lietuvos miestuose. Lietuvos gyventojų nuotaikos keitėsi 1812 m. gruodį, kai Didžiosios Armijos likučiai skubėdami per Lietuvos teritoriją ketino kuo greičiau pereiti Nemuną. Prancūzų karių atsiminimuose užsimenama, kad traukiantis per Kauną atgal, buvo akivaizdus dalies gyventojų priešiškumas. Bet nereikia pamiršti psichologinio aspekto: kaip žiūrima į pralaimėjusiuosius, kurie skuba pasitraukti ir palikti gyventojus vienus. D.Nawroto teigimu, 1812 m. gruodžio įvykiai Lietuvoje vėlesnėms kartoms įspaudė nepalyginamai didesnę žymę nei birželio įvykiai. Tai buvo katastrofa“, – sakė L.Glemža.

Jis priminė, kad kauniečiai pirmuosius Didžiosios Armijos karius pasitiko nešdami jiems maistą ir gėrimus. Pasak L.Glemžos, Napoleonas stengėsi išvengti kareivių savivalės ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose, todėl Kaune tuoj pat žandarmerijos daliniui buvo įsakyta apsupti miestą ir neleisti į jį eiti kariuomenei.

Vis dėlto Napoleonas suklydo, nes leido Kaune apsistoti savo gvardijai, kuri ir apiplėšė miestiečius, nusiaubė šalia miesto buvusį Karolio Prozoro dvarą. Yra duomenų apie mirties bausmes plėšikaujantiems Didžiosios Armijos kariams Gardine", – pasakojo istorikas.

„1812 m. Lietuvoje negali būti vertinami tik juoda ar balta spalvom. Tai buvo sudėtingi, permainingi, bet reikšmingi įvykiai. Svarbu nepamiršti, kad per ypač trumpą laiką – 5 mėnesius – Lietuva surinko 20 tūkst. karių, kurie padėjo atsitraukti palaužtos Didžiosios Armijos likučiams. Lietuvos karių kepurių kokardas puošė Lietuvos vytis. Šios kariuomenės ir karininkai, ir kariai buvo Lietuvos gyventojai. Šie kariai toliau kariavo Napoleono pusėje iki pat 1814 m. Lietuvių kaulai nubarstyti nuo Maskvos iki Paryžiaus. 1812 m. liepą–gruodį Lietuvoje veikė Laikinoji Lietuvos vyriausybės komisija, kurios narių daugumą sudarė aktyvūs 1794 m. sukilimo Lietuvoje dalyviai. Tai buvo Lietuvos Vyriausybė, kurioje dirbo Lietuvos aristokratai ir kuri pasiekė stulbinančių rezultatų. Be Lietuvos gyventojų paramos jai nebūtų pavykę tiek pasiekti. Vyriausybė darbą baigė 1813 m. pradžioje jau už Lietuvos ribų. Teigčiau, kad šie ir daugelis kitų faktų demonstruoja, kad 1812 m. savo reikšme turėtų būti prilyginti 1831 ir 1863 m. sukilimams. 1812 m. atskleidžia, kad po carinės okupacijos trys Lietuvos kartos aktyviai mėgino išsivaduoti iš Rusijos imperijos: 1794, 1812 ir 1831 m.“, – dėstė L.Glemža.