"Kaziuko širdys", papuoštos šmaikščiais ir meilingais užrašais, meškų šokdinimas, iškilmingos, teatralizuotos procesijos, rankų darbo medžio gaminiai, spalvingosios Vilniaus verbos, nuo Žaliojo tilto iki Žvėryno besidriekianti prekiautojų virtinė. Kada prasidėjo ir kokia buvo šimtmečius skaičiuojanti Kaziuko mugė?

Prasidėjo nuo procesijų

Rytoj sostinės gatvėse pasklis šurmulys. Prasidės tris dienas truksianti kasmetė, jau 420-oji, Kaziuko mugė. Organizatorių teigimu, sostinėje laukiama apie 2 tūkst. prekybininkų.

Kaip pasakojo profesorius Libertas Klimka, šio spalvingo renginio tradicija siekia 1604 m., kai karalaitis Kazimieras paskelbtas šventuoju ir sulaukta iš Romos atgabentos šventojo vėliavos. Nuo tada Vilniuje vykdavo labai iškilmingos, net kiek teatralizuotos procesijos, kuriose dalyvaudavo visų sostinės amatų cechų meistrai, gildijų pirkliai, naktinės sargybos kariai, vienuolijos ir jų mokyklų auklėtiniai, Vilniaus universiteto studentai, krašto didikai su vasalų palydomis.

"Su išskleistomis vėliavomis, savo amato ar užsiėmimo ženklais, ginklais ir išblizgintais šarvais jie rikiuodavosi išvardyta tvarka žygiuoti Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Iškilmės užtrukdavo, tad kaip apsieisi be prekybos skanumynais", – apie mugės užuomazgas pasakojo etnologas.

1827 m. mugė buvo įteisinta Katedros aikštėje, 1901 m. perkelta į Lukiškių aikštę. Bet netilpo ir ten. "Tada suvažiuodavo per 2,4 tūkst. valstiečių vežimų, o prekybininkai savo "būdomis" užstatydavo visą Neries krantinę nuo Žaliojo tilto iki Žvėryno", – sakė profesorius.

Judantys mediniai žaislai

Aplinkinių kaimų žmonės į mugę atveždavo parduoti pačių gamintų medžio dirbinių, žemės ūkio padargų medinių dalių, tokių kaip dalgiakočiai, grėbliakočiai, kinkymo lankai, kamanos. Medžio tekintojai prekiaudavo verpimo rateliais, o pusberniai – drožtais šaukštais ir samčiais. Turgų, pasak profesoriaus, labai paįvairindavo mediniai žaislai vaikams.

"Būdavo ir labai išmoningų, visaip judančių: drugeliai mediniais sparneliais plasnodavo, šuniukai uodegas vizgindavo, meškos malkas pjaudavo. O berniukų akį ypač traukdavo mediniai arkliukai: su ratukais, lingėmis, dažyti įvairiomis spalvomis, kiti net oda pamušti, su tikrais karčiais", – apie vaikų džiaugsmą pasakojo L.Klimka.

Populiarios buvo ir medinės gėlės, gaminamos iš įvairiomis spalvomis nudažytų obliuotų drožlių. Ir, žinoma, kraštui būdingos Vilniaus verbos, kuriomis, etnologo pastebėjimu, puošėsi visa Kaziuko mugė.

Širdelės – populiariausia prekė

Šiandien iš mugės lauktuvių vežami ne tik saldumynai, bet ir sūriai, mėsa, įvairiausi dirbiniai. Anksčiau pagrindinės lauktuvės buvo "Kaziuko širdys" – tradiciniai meduoliai su meilingais linkėjimais ar vardais – ir daugybė Smurgonių riestainių su aguonomis, juodgrūdžiais, garstyčiomis, saldžiųjų, sūriųjų.

Profesorius L.Klimka papasakojo etnografo Balio Buračo įspūdžius iš 1940 m. Kaziuko mugės. "Mūsų rytojaus" laikraštyje jis rašė, kad žymiausia mugės prekė yra širdelės ir esą ne veltui, nes padarytos itin gražiai. Etnografo teigimu, "Kaziuko širdžių" būdavo įvairiausių dydžių ir spalvų: rudos – su medumi, baltos – su mėtomis, rausvos – su spanguolėmis. Galėdavai išsirinkti su užrašytu mylimosios ar mylimojo vardu arba gražiu palinkėjimu, meilės prisipažinimu: "Uogele, priimk mano širdį", "Pasakyk, mieloji, ar galiu pasibelsti į Tavo širdį?", "Ilgiuosi, pasakyk, ar būsi mano?", "Tu man vienintelė!", "Bučiuok mane" ir kt.

Retas kuris iš mugės grįždavo ir be virtinės riestainių ant kaklo. Kaip rašė etnografas B.Buračas, riestainėlių gausa stebino mugės lankytojus. Esą, vieno pardavėjo teigimu, jei visus mugės riestainėlius ant virvelės suvertum, virtinė nusidriektų nuo Vilniaus iki Kauno.

Paklaustas, ką pats perka Kaziuko mugėje, profesorius L.Klimka išdavė: "Perku tautodailės gaminius, daugiausia amatų, o paskui visus metus turiu draugams dovanų." O štai meduoliams etnologo krepšyje vietos neatsiranda. "Meduoliai buvo beišnykstą, tik dabar didelėmis pastangomis pavyksta atgaivinti šią tradiciją. Anksčiau ant jų buvo labai smagių užrašų, dabar tokių nerasi. Jeigu būtų su humoru, pirkčiau", – sakė 66 metus mugę lankantis profesorius.

Tikrų meškų pasirodymas

L.Klimka užsiminė, kad anksčiau nė viena mugė neapsieidavo be meškų šokdinimo. Jos būdavo mokomos Smurgonių "akademijoje", įsteigtoje kunigaikščių Radvilų. Prieškario mugėse sukinėdavosi pora "baltųjų lokių", ieškodami, kas nori su jais apsikabinęs nusifotografuoti. Norinčių netrūkdavo.

1935 m., etnologo pasakojimu, senąsias šventės tradicijas prisiminė studentija. Išvakarėse susirinko prie Šv. Kazimiero bažnyčios ir patraukė Lukiškių aikštės link. Priekyje ėjo šaukliai su fanfaromis, už jų – persirengę istoriniais pirklių ir karių kostiumais.

Sovietmečiu mugei teko susigūžti Kalvarijų turgavietėje. Į miestą "Kaziukas" visiškai sugrįžo tik 1991 m., kai buvo leista prekiauti senamiesčio gatvėse ir aikštėse.

Atkurti ar ne viduramžius?

Beje, kalbant apie tradicijas, ilgametis mugės organizatorius Vytenis Urba užsiminė, kad kitąmet per mugę planuojama atkurti viduramžių "Kaziuką". Pati mugė veiktų įprastose gatvėse, o specialiam renginiui būtų ieškoma ypatingos vietos. Vilniaus dizaino kolegijos studentai jau šiemet pristatys tam skirtą kostiumų kolekciją, o kitąmet jais pasidabinę pasirodys šventėje. Jų taip pat bus galima įsigyti.

"Dėsime visas pastangas, kad būtų labai įdomu. Planuojame renginį kokioje nors prestižinėje miesto vietoje, kuri būtų patraukli ir istoriškai svarbi. Europoje tai populiaru. Kiek teko būti Lenkijoje, kitose šalyse, perkami yra ir senoviniai drabužiai, ir kardai, vyksta riterių kovos. Mes labiau ketiname orientuotis į amatus. Šiuo metu turime tokią palapinių mugę, o šiam renginiui norėtųsi sukurti tarsi miestelį, ne iš palapinių, o iš rimtesnių statinių", – ateinančių metų planais dalijosi V.Urba.

Minčiai Kaziuko mugėje atkurti viduramžių dvasią nepritaria etnologas L.Klimka. Pasak jo, visų pirma, jau turime Šv. Baltramiejaus mugę, kurioje atkurta Renesanso laikų dvasia, ir esą nereikia mėgdžioti. Antra, mūsų Kaziukas yra susiklostęs etnografiniu pagrindu ir viduramžių amatų jau seniai nebuvo likę.

"Viduramžių drabužiai Kaziuko mugėje tinkami nebent meistrų eitynėse, jos vyko nuo XVII a. pradžios, vėliau, prieškariu, senoviniais drabužiais persirengdavo ir Stepono Batoro universiteto studentai. Labiau akcentuoti reikėtų tautodailininkų darbus, valstiečių amatus, o tie viduramžių drabužiai čia visai netinka. Vasarą, per Šv. Baltramiejaus mugę, tai taip, nes ten pabrėžiama amatų cechų tradicija, o jie tikrai įsikūrė viduramžiais. Ten aš matau labai gražią prasmę, – sakė profesorius ir stebėjosi: – Kodėl mes norim viską suniveliuoti? Tegu būna viena mugė tokia, kita – kitokia."

Šiųmetė mugė

Organizatorius V.Urba kviečia visus prisiminti derybų įgūdžius ir nebijoti jų panaudoti. Esą tai bus tarsi atsakas į mugę gausiai atvykstantiems suvalkiečiams.

Pagrindiniai renginiai tradiciškai vyks prie Nacionalinio dramos teatro ir Rotušės aikštėje, taip pat Užupyje. Čia bus rodoma, kaip XIX a. samovaruose buvo verdama arbata. Žmonės galės paragauti ir įvertinti, kuo antikvariniuose samovaruose virta arbata skiriasi nuo įprastos šių laikų.

Šiemet Kaziuko mugė nusidrieks iki pat Tymo turgaus. Pernai prekybininkai nenorėjo ten prekiauti, todėl šiemet šventės organizatoriai šioje Vilniaus dalyje ruoš daugiau renginių. Vienas jų – XIX a. futbolas.

Šventėje vyks ir lietuviškų kepsnių čempionatas. Norintys net galės pamatyti, kaip darinėjama kiaulė.

Toje pačioje aikštėje palangiškiai kvies susipažinti su jų miesto – šių metų kultūros sostinės – pasiekimais, taip pat bus vaišinama stintomis.

Per tris linksmybių dienas netrūks koncertų, šokių prie laužo, literatūrinių popiečių, parodų, teatralizuotų karnavalinių eitynių.

Platesnė renginio programa www.diena.lt.